Mano vyras įvaikintas ir aš to nežinojau

Skirtumo dėl to autorei kiek suprantu jokio. Problema matyt todėl, kad ji šito nesužinojo iš to iš ko turėjo sužinoti. Nagi vis tiek turėjo...mano galva. Ne todėl, kad tai būtų kažką pakeitę, o todėl, kad vis tik įeidama į šeimą turi teisę tai žinoti. Ir kodėl slėpti kaip nusikaltimą nuo savo žmogaus neturiu supratimo.


pala, keist tai gal ir nieko nekeistų, bet mama neturi teisės žinoti, kad močiutė nėra biologinė močiutė? Ne dėl to, kad tai kažką keistų santykiuose su vyru (namanau kad keistų), o todėl, kad žmogus turi teisę žinot savo šaknis, arba bent tai, kas nėra jo šaknys (tegu ir biologinės). Kad iš jos tarkim kokios ligos negali paveldėt ir pan.? Kad nesakyt problemai iškilus, - ai čia iš močiutės paveldėta...Nugi nebe tik vyras svarbu. Ir vaikas svarbu.

Visiem būtų geriau jeigu būtų žinojus, bet taip nebuvo!!! Reikia į dabartinę situaciją žiūrėti, o ne kaltinti visus aplinkui, nes nuo to niekam geriau nebus, o blogiausiai jai pačiai , taip ir šeima iširti gali

Pala, kiek suprantu šitas skyrelis vadinasi "kertelė sielai" ir žmogus turi teisę pasisakyti kad jam skauda ir kodėl skauda.
O kad situaciją dabartinę kažkaip reikia sprest niekas nesiginčija, tik nereikia kaltint autorės, kad ji reaguoja taip kaip reaguoja.
Aš žinote ištekėjus už Petraičio ir tik prigimdžius vaikų sužinojus, kad jis tai visai ne Petraitis irgi sureaguočiau, nes nu galų gale turi žinot už ko teki. Kitas klausimas jei to ir pats nežinojo, bet jei žinojo ir nuslėpė nuo vadinamo artimiausio žmogaus - persiprašau. O nuslėpė tai kodė? Bijojo, kad netekės tiesą žinodama? Tada tai vadinas apgaulė ir vedybos per apgaulę. Nugi svarbu tai.
Ne dėl to, kad kilmė žmogų keičia, o todėl, kad nuo pat pradžios meluojama. Aš irgi sureaguočiau, o kad tai spręst kažkaip reikia - faktas. Bet nekalbant skaudu tai ar ne neišsispręs. Spręst visokius šeimyninius nesusipratimus, tegul ir jautrius ir skaudžius, turi norėt abi pusės. Nes dabar skaudu ir jai. Ne tik jam.

niekas ir nekaltina, o tik pataria, kad įvertintų savo veiksmus kritiškiau ir norint savo vaikui ir vyrui gero nekaltintų jo, nes tik blogiau gali būti

Jus lyginate nelyginamus dalykus. Negi to nesuvokiat? Vienas dalykas, kad nutylima padarytas nusikaltimas, sirgimas sunkia liga, buvusi santuoka, vaikai ir visai kas kita isgyvenimas del ivaikinimo, patirtos psichologines ar fizines prievartos, smurto. Juk elementaru, kad zmogus ivykdes fizine prievarta (isprievartaves vyra ar moteri) - privalo apie tai pranesti sutuoktiniui, priesingu atveju sutuoktinis gali reikalauti pripazinti santuoka negaliojancia. Bet ar zmogus patyres sia prievarta privalo pranesti sutuoktiniui? Tai jo laisva valia, o ne pareiga. Lygiai tas pats kalbant apie ligas, lytine anomalija - pranesti privalo.
Siuo atveju, autores vyras, kazkuriuo savo gyvenimo laikotarpiu suzinojo, kad yra ivaikintas. Sis faktas skaudus jam ir jo imotei. Jie prieme susitarima laikyti vienas kita tikraisiais motina ir vaiku. Jeigu jie tikrai zino ir slepia kazkokias jo ligas, kurios yra paveldimos, tada taip - jie turejo autorei atskleisti, kad yra tikimybe jog vaikas paveldes liga. Bet jeigu jis sveikas, jis neprivalo jai pranesti ir juo labiau pasakoti kas yra jo tevai. Savo mama jis laiko imote, gerbk jo nora dabar nieko nepasakoti.

Man rodos, kad esmė ne tame ar vyras įvaikintas ar ne,viskas glūdi anytoje ir nenormaliame vyro prisirišime prie jos... ji "nulipde" is jo daiktą sau ir visiškai manipuliuoja jo gyvenimu. Mane pačią užaugino patėvis, mylėjo mane ir savo tikrą vaiką t.y. mano broli abu vienodai. Mano dukros (genetiškai jam svetimos) bet yra jo mylimiausios anūkės, geresnio senelio nesurastum. todėl darau prielaidą, kad jei anytą mylėtų savo sūnų-įsūnį, tikrai mylėtų ir jo vaikus.
taigi, ji turi savo marionetę, kurią tampo kaip panorėjus ir tai suvokdama pajaučia savo vertę... iš tikrųjų užjaučiu tave, nes pati nelabai ką ir bepakeisi...
Pažįstu vieną jauną vyrą, kurio mama kontroliuoja jo gyvenymą... buvo vedęs susilaukė dukrelės, bet mama buvo visur...įtikino sūnų, kad vaikas ne jo, lakstė po genetinius centrus, kad tai įrodyti, nors genetikai patvirtino, kad dukrelė jo ir priteisė mokėti alimentus, tada ta įrodinėjo, kad visus papirko ir jie meluoja, na žodžiu...
iki šiol mama ir sūnus -"pora", nors mama "ieško"jam tinkamos žmnos. Bet tas sūnus jau visai sumamėjo, jokio vyriškumo, jokio savarankiškumo nėra, o gal ir nebuvo? viskas su mamos palaiminimu, viskas...

Gaila tokių vyrų, kurie po mamos padu visą laiką būna, bet nesuprantu ir mamų kam jos luošina juos gal to ir nenorėdamos

Na, kaip autore isdeste savo problema, taip ji ir narpliojama. Sankykiai su anyta ar vyro santykiai su mama (imote) visai kitos temos.

Perksaičiau šį komentarą, ir nustėrau. Gal čia jūs apie mano anytą ir vyrą parašėte? Tik skiriasi vaiko lytis, ir DNR tyrimus anyta dar tik grasina atlikti ateityje. Daugiau viskas absoliučiai sutampa.
Tik manau, jog tai, kad vyras įvaikintas, anyta taip elgiasi su mano vaiku. Ji jo nemyli. Kai dabar paaiškėjo šis faktas, man kaip užuolaida nuo akių nukrito. Ir vyrą stengiasi nuteikti prieš mane, ir prieš vaiką. O jis kaip zombis. Kai būnam mes - jis sako, kad labai myli, kad kažkokia prošvaistė jo gyvenime esam. O kai tik su motina - jo visiškai nebepažįstu. Jei kam įdomu, anytos elgesys labai pasikeitė, kai ji sužinojo, kad aš laukiuosi. Ji nustatinėjo vyrą, prieš mane, kad aš be reikalo ieškau geresnių gydytojų, kad to ar ano visai nereikia, tai tik mano užgaidos. Jau tada, man atrodė, kad ji to vaiko nenori. Bet niekaip negalėjau patikėti, nes galvojau, kad tai jos vienintelis anūkas.
Kas klausia, ką tai pakeistų, jei aš sužinočiau tiesą? Atsakau, būčiau buvusi dar jautresnė savo vyrui. Būčiau jautusi, kad mes su sūnum, esam jo gyvenime labai svarbūs. Bet pagal jo elgesį tikrai to nejaučiu. Jam svarbiausia jo įmotė. Nors ji žaidžia tikrai nešvarius žaidimus. Kas nors apkaltins, kad aš pinigais rūpinuosi, bet tas faktas, kad ji pasakė, jog savo seseriai ir jos dukroms paliks visą savo palikimą, parodo jos požiūrį į įvaikį. Be kita ko, ta jos sesuo su savo dukromis visad niekino mano vyrą, jie niekad nebendravo (ir aš negalėjau suprasti kas ir kodėl). O mano vyras labai priklausomas nuo motinos ir jis bijo, kad ji supyks, kad jį paliks be nieko. Tai tuo pasinaudodama jo motina ir lipdo iš jo besmegenį.

Jei vyras sako ,kad myli, tai tikriausiai myli. O gal išeitų mažiau su anyta bendrauti
Dėl palikimo anyta greičiausiai manipuliuoti nori, tegu sau argi svarbiausia tas palikimas, kaip dabar, taip ir vėliau be jo apseisit Bet kaip suprantu iš tavo parašymo, kad tavo vyrui labai svarbu, kad nepaliktų be nieko? ar ne taip supratau?

Taip, mano vyrui labai svarbu. Tik man rodos, kad jam ne tie butai, namai ar pinigai labai svarbūs. Bet tiesiog jis išaugintas toks, priklausomas visur ir visada nuo mamos. Jis turbūt psichologiškai bijo būti atstumtas motinos. Ir man sako, tu patylėk, tu pakentėk, tu jai pritark, tu apsimesk, kad negirdėjai, nekreipk dėmesio, ji nusišneka. O aš taip veidmainiaut nemoku. Bet kai būnu kartu su jais, man neatrodo, kad vyras veidmainiauja, man rodos jis jai nuoširdžiai atsidavęs. Todėl ta painiava veda iš proto. Jei viską žinočiau, kokia jo patirtis, ką jam teko pergyventi, gal man pavyktų jį geriau suprasti. Nors man lieka vis mažiau vilties, kad viskas išsispręs, nes anyta stojo į atvirą kovą. Ji mane visiškai ignoruoja, net žemina.

Jis nenori konfliktuoti su ja, visgi jinai jį užaugino. Gal nekalbėk su juo apie anytą, kalbėkitės apie savo jausmus vienas kitam ir bendrą ateitį kartu.