Labas, likimo draugės, jungiuos ir aš į jūsų liūdną būrį, nors tuberkuliozę išsigydžiau lygiai prieš metus.
Teisingą mintį čia perskaičiau - šios ligos neįmanoma pamiršti. Atrodo, jau visi metai kaip nebegeriu vaistų ir esu sveika, bet mintys apie ligą vis persekioja ir persekioja, prisiminimai sukasi galvoje lyg koks siaubo filmas.
Saldutea, labai užjaučiu, kad taip sunkiai sirgai ir kad užkrėtei dukrytę
Baisu ir įsivaizduoti, ką patyrei... sriprybės tau ir sveikatos visai šeimai.
Na, o man ši bjaurybė buvo diagnozuota, kai laukiausi trečiojo leliuko ir kai nėštumas buvo dar visai mažas - vos keturiolika savaičių. Patyriau visus "džiaugsmus": ir medikų abejingumą, kai sunkiai susirgau ir nieks negalėjo man rasti ligos, ir pleuros punktavimą be jokių nuskausminamųjų (nors paprastai po šios procedūros skaumas yra malšinamas morfinu), ir ilgą gulėjimą su kateteriu nugaroj, kad valytųsi skysčiai (buvo susikaupę virš 2 litrų beveik pūliuojančių skysčių), ir saujas vaistų... apie dvasines kančias jau ir nekalbėsiu... visos per tai perėjom... Baisiausia buvo, ar neužkrėčiau vaikų, bet paskui paaiškėjo, kad sirgau uždara TB forma. Sienom lipau nežinodama, kaip mano liga paveiks mažutėlį, kurio laukiausi. Buvo košmaras, nenoriu net prisiminti tos būsenos
Vaistus gėriau per visą nėštumą. Nuo kateterio susidarė sąaugos, buvo (ir tebėra) skausminga giliai įkvėpti, juoktis ar čiaudėti. Labai pergyvenau, ar galėsiu pati pagimdyti, tad važiavau konsultuotis į Antakalnio klinikas. Skyriaus vedėjas manęs visai nenugąsdino ir pasakė, kad galėsiu gimdyti pati, o jei kas nors komplikuosis dėl mano kvėpavimo, visada spės padaryti CP.
Žodžiu, mergaitės, savo lėlytę išnešiojau 36 savaites, pagimdžiau be jokių cezarių SVEIKĄ NUOSTABIĄ mergytę. Dar visą mėnesį po gimdymo gėriau vaistus (isoniazidą ir rifampiciną), Antakalnio klinikų neonatologė po gimdymo per padidinamąjį stiklą visą savaitę žiūrėjo mano mergytę, perskaitė visą įmanomą literatūrą apie mano geriamus vaistus ir leido man maitinti. Iki šiol mažė gauna mano pienuko, yra sveika, protinga, linksma, guvi - pats nuostabiausias vaikas pasaulyje. Neturiu žodžių, kokia esu dėkinga Santariškių daktarui Jonui Narbutui, kuris mane gydė nuo TBC, ir AK neonatologei, kuri mane padrąsino maitinti kūdikį.
Žodžiu, prirašiau čia visą litaniją, o norėjau tik pasakyti, kad tikrai būna istorijų su laiminga pabaiga.
PaslaptingojiElaja, linkiu stiprybės, drąsos, pasitikėjimo ir viskas bus gerai! Gimdyk vaikučius ir džiaukis gyvenimu, blogiausia jau praeity