Priklausomybė nuo Ex

Aš esu išskirtinė jau vien dėl mitybos (nesu avis kaip tu), tai tokių žmonių daug kas nemėgsta. 4 tai labai mažai, tai lašas jūroje. Tokius kaip aš būna puola tūkstančiai šiaip jau, taigi tu ir vėl pralaimėjai. O tu esi eilinė pilka masė iš avių bandos, tai tu iš viso neturėtum niekam užkliūti, o esi užkliuvusi kaip minimum 3, o kiek dar neskaičiau.

As tau papasakosiu kaip labai tokie kaip tu atrodo isskirtiniais. Pirma karta maciau toki vaikina. Snekejom kokia valanda. Ir jis toks nuplaukes, tiki visokiom energijom, gan pasiputes, laike save isskirtiniu (pasake ta). Po tos valandos as jam : tu veganas. Akurat. Tokie isskirtiniai, kad vien is pasiputimo ir snekejimo apie save galima atspeti, ka valgo. Tu irgi tai grupei priklausai. Grupei, Monteverte. Jus visi labai panasus siaip. Ypac tuo isivaizdavimu apie isskirtinuma, nors esat kopijos vienas kito.

Nežinau, matyt tik kita tokia pati priklausoma beprotė, ar išgyvenusi panašias kančias galėtų realiai suprasti šituos pojūčius

Manau dauguma isgyvene panasius jausmus. Tik vieniems trunka kelis menesius, kitiems ilgiau.

Brekcija, kodel tai vadini priklausomybe? Is to ka rasai, man panasu i gedejima. Kai emocijos o ne blaivus protas ima virsu. ir kadangi kaip suprantu jis tavo pirma ilga ir rimta draugyste buvo, todel viskas taip uzjautrinta. O daugiau maziau visos mes nelaimingu meiliu turejusios, vienos seniau, kitos anksciau, as pati pries kelerius metus maniau numirsiu is sielvarto, kai mane paliko mylimas vyras. Irgi sukosi visokie kodel, ir t.t. ir naktim klykiau, nebezinojau kaip toliau gyventi reikes. Ir tokie isgyvenimai uzgrudina labai, is ju geriau pradedi pazinti save, noredama islipti is nevilties domiesi, skaitai, tampi ismintingesne. Kai skyriausi su paskutiniu savo draugu, nei asara neisriedejo, ir ne todel kad sirdis akmenine paliko, bet skyrybas priemi kaip naturalu procesa, flow of life - kazkas prasideda, kazkas baigiasi, kazkas gimsta, kazkas mirsta. 

Nežinau, aš asmeniškai iš savo vidaus nevadinu to priklausomybe - man taip viena psichologė pavadino. Vadinu taip, nes laikau save ligone, nes visi gėdina, "kaip tu gali 3 metus ilgėtis to žmogaus, tu nesveika, gydykis, jis tave senai pamiršo, tu jam nebeegzistuoji..." Todėl tai pavadinau priklausomybe.

Mano asmenine nuomone, aš jo ilgiuosi. Galbūt ilgiuosi tiesiog artumo jausmo, kurį turėjau tik su juo (gal dėl to kad tai pirmieji tokie artimi santykiai, kai buvo gyventa kelis metus kartu). Va, kad ir šįryt - prabundu nuo žadintuvo, jausmas, kad nebuvau giliai įmigus ir noras, kad kas nors laikytų apkabinęs, aišku vienintelis noras - kad apkabintų būtent JIS. Tada prisimenu, kad jis miega su ja. Tada bandau sugalvoti, kas dar norėčiau, kad mane apkabintų - sesuo, mama, šuo...vaikas mažas... ir tada laikau pati save apkabinusią. Ir man skauda. So fu***cin skauda. Aš suprantu, kad jūs nesuprantat, nes tas jausmas manyje.

Žodžiu, čia matyt neišrašysiu visko ir tai neužsibaigs nei ryt nei poryt. Bet tai nesibaigė visus tuos 3,5 metų. Stipriau silpniau, bet nesibaigė. Kol maniau, kad ir jis dar vienas - leisdavau savo fantazijoms lietis - įsivaizduodavau jį kartu, mintimis pasikalbėdavau, aš taip apsiramindavau. Matyt "pamaitindavau" save tuščiomis iliuzijomis. Dabar, kai sužinojau, kad jau vedė - aš jaučiu nebeturinti teisės jo ilgėtis, nes juk "negeisk svetimo vyro ir svetimos moters". Atrodo lyg gyvenčiau su jais kaip vaiduoklis...

Jaučiu ilgesį. Galbūt naujas žmogus jį užpildytų. Bet neatsiranda naujas žmogus, net nesu tikra ar sugebėčiau įsileisti naują žmogų, man sunku leistis į naujus santykius, aš bijau patirtį tą patį košmarą, kad ir kaip man trūksta artumo.

Ir dar - gal dėl to, kad noriu santykių visam gyvenimui, jau su šituo žmogum to norėjau, o prisiverčiau išsiskirti...

Šiandien ryte galvojau paklausiu - ar yra tokia paslauga, kaip "vaikinas pagal iškvietimą" - bet ne intymiems santykiams, o tiesiog pabuvimui apkabintai, kartu su ramiu geru vaikinu? nežinot? Sumokėčiau, išsikviesčiau

Female, kiek laiko truko jūsų "kančia" po to, kai paliko jus vyras? Kada jau nebebuvo sunku, ir ką pavyzdžiui dabar galvojate apie tą žmogų? Ilgitės jo, prisimenat? Norėtumėte grįžti? Ar nieko nebereiškia, širdyje ramu?

Nežinau, aš asmeniškai iš savo vidaus nevadinu to priklausomybe - man taip viena psichologė pavadino. Vadinu taip, nes laikau save ligone, nes visi gėdina, "kaip tu gali 3 metus ilgėtis to žmogaus, tu nesveika, gydykis, jis tave senai pamiršo, tu jam nebeegzistuoji..." Todėl tai pavadinau priklausomybe.

Mano asmenine nuomone, aš jo ilgiuosi. Galbūt ilgiuosi tiesiog artumo jausmo, kurį turėjau tik su juo (gal dėl to kad tai pirmieji tokie artimi santykiai, kai buvo gyventa kelis metus kartu). Va, kad ir šįryt - prabundu nuo žadintuvo, jausmas, kad nebuvau giliai įmigus ir noras, kad kas nors laikytų apkabinęs, aišku vienintelis noras - kad apkabintų būtent JIS. Tada prisimenu, kad jis miega su ja. Tada bandau sugalvoti, kas dar norėčiau, kad mane apkabintų - sesuo, mama, šuo...vaikas mažas... ir tada laikau pati save apkabinusią. Ir man skauda. So fu***cin skauda. Aš suprantu, kad jūs nesuprantat, nes tas jausmas manyje.

Žodžiu, čia matyt neišrašysiu visko ir tai neužsibaigs nei ryt nei poryt. Bet tai nesibaigė visus tuos 3,5 metų. Stipriau silpniau, bet nesibaigė. Kol maniau, kad ir jis dar vienas - leisdavau savo fantazijoms lietis - įsivaizduodavau jį kartu, mintimis pasikalbėdavau, aš taip apsiramindavau. Matyt "pamaitindavau" save tuščiomis iliuzijomis. Dabar, kai sužinojau, kad jau vedė - aš jaučiu nebeturinti teisės jo ilgėtis, nes juk "negeisk svetimo vyro ir svetimos moters". Atrodo lyg gyvenčiau su jais kaip vaiduoklis...

Jaučiu ilgesį. Galbūt naujas žmogus jį užpildytų. Bet neatsiranda naujas žmogus, net nesu tikra ar sugebėčiau įsileisti naują žmogų, man sunku leistis į naujus santykius, aš bijau patirtį tą patį košmarą, kad ir kaip man trūksta artumo.

Ir dar - gal dėl to, kad noriu santykių visam gyvenimui, jau su šituo žmogum to norėjau, o prisiverčiau išsiskirti...

Šiandien ryte galvojau paklausiu - ar yra tokia paslauga, kaip "vaikinas pagal iškvietimą" - bet ne intymiems santykiams, o tiesiog pabuvimui apkabintai, kartu su ramiu geru vaikinu? nežinot? Sumokėčiau, išsikviesčiau

Nesi nei ligone, nei priklausoma. Viska, ka aprasei tip top esu isgyvenusi. Ir is draugiu skyrybu - guodimo patirtis - tai yra gedejimas. Tu jo tinkamai neisgyvenai kai iskart isiskyret, saugiau buvo susikurti 5 metu iliuzija, speju pasamoningai laukei tu 5 metu ir buvo saugu ir ramu taip gyventi - jis kazkur yra, jis mokosi, dirba.. viska fantazijoj nusipiesei kaip buvo saugiau ir dusioj ramiau. Tiesiog matyt tavo aplinkoj nebuvo zmoniu, kurie butu padeje paziureti i situacija is salies. Ir tokiais atvejais geriau yra drastiski pastebejimai, nei guodimas, ar linksejimas kartu "oij koks jis melagis, koks nieksas, kaip jis taip galejo..". 

Ilgetis yra normalu, bet jei geriau save paanalizuotum galbut atrastum kad ilgiesi ne jo paties, o tiesiog romantiniu santykiu, silumos, meiles, rupescio, o kadangi paskutines to patirtys buvo su juo, todel i ji ir suprojektuoji viska. Prisilietimu ir rupescio trukuma galima siek tiek kompensuoti masazais. Nuvaziuok i spa, palepink save  

Ir man rytai nemieli budavo, nesinoredavo prabusti, nes nakti sapnuodavau ji, kad esam kartu, budavo taip gera gera, o prabundi - kaip rykste nupliekia per kuna realybe, tokia tustuma, tooks vakuumas viduj. 

Padetu nauji pasimatymai, jokiu budu nepulti i rimtas draugystes, kaip ir rasai, giliai prisileisti net ir nesinoretu kolkas, bet siaip pasiivairinti kasdienybe labai sveika. Po tu skausmingu skyrybu as nauja vyra susiradau po 2sav is pykcio, kersto ir visko kas tuo metu vire manyje. nei as ten su juo ka nors rimto planavau nei ka, o ir paradoksas - kai moteriai nelabai rupi, tai vyras kazkodel sunerimsta, kodel cia jo niekas pririst ir supakuot nenori, ir pats pradeda is kailio nertis, kaip geriau itikti. lepinti ir pan. 

Nežinau, aš asmeniškai iš savo vidaus nevadinu to priklausomybe - man taip viena psichologė pavadino. Vadinu taip, nes laikau save ligone, nes visi gėdina, "kaip tu gali 3 metus ilgėtis to žmogaus, tu nesveika, gydykis, jis tave senai pamiršo, tu jam nebeegzistuoji..." Todėl tai pavadinau priklausomybe.

Mano asmenine nuomone, aš jo ilgiuosi. Galbūt ilgiuosi tiesiog artumo jausmo, kurį turėjau tik su juo (gal dėl to kad tai pirmieji tokie artimi santykiai, kai buvo gyventa kelis metus kartu). Va, kad ir šįryt - prabundu nuo žadintuvo, jausmas, kad nebuvau giliai įmigus ir noras, kad kas nors laikytų apkabinęs, aišku vienintelis noras - kad apkabintų būtent JIS. Tada prisimenu, kad jis miega su ja. Tada bandau sugalvoti, kas dar norėčiau, kad mane apkabintų - sesuo, mama, šuo...vaikas mažas... ir tada laikau pati save apkabinusią. Ir man skauda. So fu***cin skauda. Aš suprantu, kad jūs nesuprantat, nes tas jausmas manyje.

Žodžiu, čia matyt neišrašysiu visko ir tai neužsibaigs nei ryt nei poryt. Bet tai nesibaigė visus tuos 3,5 metų. Stipriau silpniau, bet nesibaigė. Kol maniau, kad ir jis dar vienas - leisdavau savo fantazijoms lietis - įsivaizduodavau jį kartu, mintimis pasikalbėdavau, aš taip apsiramindavau. Matyt "pamaitindavau" save tuščiomis iliuzijomis. Dabar, kai sužinojau, kad jau vedė - aš jaučiu nebeturinti teisės jo ilgėtis, nes juk "negeisk svetimo vyro ir svetimos moters". Atrodo lyg gyvenčiau su jais kaip vaiduoklis...

Jaučiu ilgesį. Galbūt naujas žmogus jį užpildytų. Bet neatsiranda naujas žmogus, net nesu tikra ar sugebėčiau įsileisti naują žmogų, man sunku leistis į naujus santykius, aš bijau patirtį tą patį košmarą, kad ir kaip man trūksta artumo.

Ir dar - gal dėl to, kad noriu santykių visam gyvenimui, jau su šituo žmogum to norėjau, o prisiverčiau išsiskirti...

Šiandien ryte galvojau paklausiu - ar yra tokia paslauga, kaip "vaikinas pagal iškvietimą" - bet ne intymiems santykiams, o tiesiog pabuvimui apkabintai, kartu su ramiu geru vaikinu? nežinot? Sumokėčiau, išsikviesčiau

Oi, suprantu kaip tu jautiesi. Gal ne taip, ne tris metus, bet kazkokius panasius isgyvenimus jauciau, kai issiskyriau su savo pirmuoju rimtu draugu. Pati ji palikau, nes maciau to vyro savybes, kurios man atrode netinkamos seimai, o as norejau seimos. Bet vistiektuo metu ji dar kazkiek mylejau, ir sirdi skaudejo, ir vienisa jauciausi, ir kazkokia depresija buvo. 

"Gedejau" metus laiko. Gal tavo beda, kad tu labai nori is to jausmo iseiti? Zinai, kai per prievarta nori pabegti, nori kad nebeskaudetu, tai gal dar labiau skauda... Nu tiesiog pabandyk priimti tai, susitaikyt kad nu ka...skauda ir teks su tuo gyventi

O del naujo zmogaus... Neziurek i naujus santykius pernelyg rimtai. Gal pvz tau tiesiog reikalingas tarpinis variantas, paflirtavimui, romantiskam laikui ir pan.?

Zinai, po metu mano "gedejimo" netiketai susipazinau su zaviu vyru. Is karto zinojau, kad nieko rimto nebus del tam tikru aplinkybiu (ne, nedel to kad vedes, jei ka). Bet tie keli romantiski menesiai kazkaip pazadino mane, vel pradejau jaustis moterim, matyti kitus vyrus ir t.t. 

Zodziu, noriu tik pasiulyt neuzsiciklinti tik ant rimtu santykiu ir seimos kurymo. Palandziok po koki draugas.lt (ar dar kitas pazinciu svetaines), pasirasinek laiskas, nueik tiesiog arbatos isgerti su kazkuo. Be jokiu ten dideliu planu, nu tiesiog  

"Gedejau" metus laiko. Gal tavo beda, kad tu labai nori is to jausmo iseiti? Zinai, kai per prievarta nori pabegti, nori kad nebeskaudetu, tai gal dar labiau skauda... Nu tiesiog pabandyk priimti tai, susitaikyt kad nu ka...skauda ir teks su tuo gyventi

Man tai kaip tik atrodo, kad ji nenori iseiti. Irsita tema gal tik dar vienas budas galvoti apie ta skausma, pasakoti, analizuoti, vel prisiminti buvusi, ka jis padare, ko ne...As galiu klysti, neatmetu sio varianto. 

Female, kiek laiko truko jūsų "kančia" po to, kai paliko jus vyras? Kada jau nebebuvo sunku, ir ką pavyzdžiui dabar galvojate apie tą žmogų? Ilgitės jo, prisimenat? Norėtumėte grįžti? Ar nieko nebereiškia, širdyje ramu?

apie metus dar sirdis kalatotis pradedavo ka nors isgirdus ar suzinojus apie ji. po geru pusantru metu pradejau rimciau draugaut su paskutiniu sav draugu, su juo bunant anas visiskai uzsimirso, nieko jam nebejauciu. 

Ačiū, Female, iš tavo pasakymų matosi, kad esi kažką panašaus išgyvenusi - nes parašai labai taikliai, kaip iš perskaitytų visų psichologinių knygų

Gervuogine, dėkui ir tau - labai padeda panašių patirčių pasidalinimas. Atsirenku ir atsižvelgiu į patarimus. Iš tiesų, galbūt padėtų man tiesiog susitikinėjimai be įsipareigojimų. Iš dalies bija uelgtis kaip egoistė ir pati sukelti tokius atstūmimo, nerimtumo jausmus. Bet norėčiau su kažkuo neįpareigojančiai susitikinėti. Turbūt iš dalies tikrai dėl to, kad atkurčiau pasitikėjimą savimi, kaip moterim.

Zodziu, noriu tik pasiulyt neuzsiciklinti tik ant rimtu santykiu ir seimos kurymo. Palandziok po koki draugas.lt (ar dar kitas pazinciu svetaines), pasirasinek laiskas, nueik tiesiog arbatos isgerti su kazkuo. Be jokiu ten dideliu planu, nu tiesiog

pritariu   

Man tai kaip tik atrodo, kad ji nenori iseiti. Irsita tema gal tik dar vienas budas galvoti apie ta skausma, pasakoti, analizuoti, vel prisiminti buvusi, ka jis padare, ko ne...As galiu klysti, neatmetu sio varianto. 

Aš pati taip iš dalies pagalvoju. Jau net pradėjau sau galvoti - "baik, išeik iš to forumo, nu kam tu murkdais tame skausme. Žmonės tave guodžia, arba tave peikia...lieji lieji skausmą. Na kas iš to. Pakalbėjai ir užtenka"

Taip, kad aš pati neatmetu, kad man tai dar vienas būdas prisiliesti prie praeities.

Man tikrai yra keistas paradoksas - aš iš dalies galiu pripažinti, kad aš tiesiog nebenoriu išeiti iš šito skausmo. Kažkoks keistas dalykas. Nesuprantu. Man toks jausmas, kad jau net nebenoriu būti laiminga