Išsiskyrėm (mano manymu) dėl o, jog paskutiniais metais pradėjau jį spausti kurti šeimą, lauktis vaikų...o jis stipriai baidėsi, vis surasdavo visokių pasiteisinimų, kad to dar nereikia daryti, kad neturim savo buto, kad mane dar reikia "patikrinti", kad aš va perdaug į užsienį noriu, kad jam reikia karjerą susitvarkyti, gerą darbą susirasti...galiausiai jis įstojo į antrą bakalaurą...o aš po ilgų kankinimosi ir bandymų aiškintis kada kada, po ultimatumų...visgi vienąkart susėdom ir jis pasakė, kad "nenoriu, daug apie tai galvojau ir aš nenoriu". Aš išėjau. Kai skyrėmės mums buvo po 29 metus. Kažkada esu jo klaususi, kiek laiko tau reikėtų dar lukterti, kad susivoktum, ar norėtum jau šeimos. Jis atsakė: "bent 5 metų, kol va baigsiu naujas studijas, bet ir tai nežinau, ar galiu tau tai garantuoti".
jis nenorejo tos seimos su jumis, ir jums tai pasake labai graziai. ne mokslai, ne karjera, o tiesiog jus ne tas zmogus su kuriuo jis norejo seimos. ir viskas. ir nieko cia blogo ar baisaus, kiekvienam savo juk. sutiksit ir jus savo vyra, kuriam busit pati paciausia, ir kuria jis nores vesti.
kartais tikrai keistai is sono atrodo, kodel taip sunku moterims patiketi, kad santykiu pabaigos priezastis buvo ne karjera, ne kita moteris kompanijoje, ne is blogos puses puciantis vejas, o tai kad vyras tiesiog jos nebemylejo. ir joks papildomas laikas, kantrybe ir laukimas nepades cia.
