Labas,niekaip neprisiruošiu užeit ir parašyt ne tik skaityt

ale kad neturiu nei kuom pasidžiaugt,nei kei ką papasakot
vis neišsikapstom iš visokių slogų,kosulių,skausmų vienas pasveiksta - pradeda kitas
Kristule,užuojauta dėl tėvelio
Kai žmonės pergyvena dėl savo artimųjų,tada ir aš liūdžiu...tik dėl savų tėvų nebepergyvenu...man nebesvarbu nei kaip jie gyvena,nei ką JIE daro.Kartais pagalvoju kad būčiau buvus laimingesnė jei augus visai be jų.Ypač nekenčiu tėvo.Mama kaip mama - amžinas ligonis...Štai kaip būna kai alkoholis valdo,o tėvų namai tampa pijokų landyne...neberūpi nei dukra,nei anūkai...