Depresija

Aciu,Pranaite uz komentara,psihologams deja neturiu pinigu , tikrai pasiryzus gydytis as ir man panasiai kaip tau visi tie somanitiniai na kuno simptomai vyrauja labiau..tikrai jau geriau vaistukus atitaikyti ir gyventi ramiai,o ne kankitis.
Su raminamaisiais jauciuosi geriau,jei ne pms ir pauksteliai abejojiu,kad juos gerciau,o man juos tikrai reikia kart nuo karto pagerti,kad visi tie paukseliai ir kitokios bjaurybes neatsirastu,o atsiranda,del didelio pervargymo,streso, ir priverstinio uzdarumo nuo bendravymo .
Labai aciu,kad parasejjj

Nidulia,puse galvos svaigsta taip pat kaip ir man pauksteliai kalba,cia tik isivaizdavimasis svaigimas kurio nera

Night13 kaip tu ? kaip meja? Daniela? Deraramos (tikiuosi teisingai parasiau) Ir tu Nidulia

Aš normaliai, nors šiandien ryte netikėtai ir labai ilgai širdis buvo sublūdijus. Įtariu, kad čia ne PA, nes visai nebijojau ir beveik miegojau, bet širdis tabalavosi visai.... ir ilgai buvo, paprastai per kelias minutes praeina. Nu žiūrėsim, gal visgi PA, ne laikas dar kuo nors sirgt.

Kovoju su dviem tinginiais savo naujam darbe, nu dar tokių turbūt neteko darbe sutikt ... arba nieko nedaro arba daro nesąmones. Blogai, kad valdžia pro pirštus į juos žiūri, o aš jokių svertų neturiu priverst padaryt, ką jie privalo, galiu tik ragint, burbėt ir valdžiai atsargiai paminėt. . Vistiek kažkaip reiks sugebėt susitvarkyt.

Kaip ju tingumas pasireiskia ? As tai isivaizdavau du vyrus uzsikelusius kojas ant stalo su pc,priejusi prie ju direktoriu ir ju atsakyma atsikniskeurovizija ziurim

Mes virtualiai bendraujam, jie kitam mieste. Tiesiog reikia sukelt į sistemą tam tikrą medžiagą, o jos nekelia ir viskas (aš prižiūriu, kad ta medžiaga laiku atsirastų). Tai sako kad negavo, tai išvis nieko nesako. Aj, žodžiu.

EUROVIZIJĄ PAMIRŠAU.

Ej ej idarbink nuotoliniu,man kaip tik butu
As net neziurejau,draugai raso tas tas patiko,o tau kas?Sakau viskas ,nors istikruju net neziurejau,neidomu man
Man eurovizija,ne dainu konkursas,o kazkokis isigimeliu sou ypac po praeitu metu Konchitos

O ką tu dirbi gyvenime?

Aš va jau kiek metų nuotoliniu būdu dirbu, sunkiai įsivaizduoju, kad kažkur reiktų eit į darbą. O kai blogai buvo tai čia išsigelbėjimas buvo niekas gi nemato koks baisus zombis prie kompo. Be to, gerai vaikus auginant.

Žinau, kas vyksta dienos stacionare, lankiausi vasarūškėj 2 ar 3 "kadencijas" (nežinau kaip traktuot). Tik nemaniau, kad priima ir po to, kai praeina laikas.
Kai paskutinįkart buvau rudenį, ne iki tų jų užsiėmimų man buvo. Tiek, kad dailės terapija visai gėris man atrodė. Ir pas psichologę, kai pristigdavo jėgos kalbėti, nenorėdavau pasakotis ir pan., tai duodavo piešti. Tik kas iš to nžn. Apskritai man psichai ne vienas ir ne du yra davę papiešti (ne tuos testus turiu omeny), o, pvz., kaip įsivaizduoju, kas ten galvoj pas mane, kai pasiskųsdavau, kad lyg koks smėlis, ir pan.
Savipagalbos grupė, tai čia, turbūt, kur vadinu "durnių rateliu"? Ten kur susėda rateliu ir kalbasi, dalyvaujant psichologei, ar, kartais, daugiau personalo?
Man ten tai kančia būdavo. Dabar gal būtų normaliau. Bet tada su ta stadija tai nežinau, kam ten mane užrašė. To pati aš nesirinkau, bet atvaikščiojau per kančią. Aš čiūt ant kėdės pasėdėdavau neprigulus kur sėdžiu, galvodavau tuoj tuoj numirsiu, apsivemsu, išprotėsiu, papjaus ir pnš., o tie ten kalbėdavo apie tai, kokias blogas ydas turi, ką veikė savaitgalį, ar sakyt uošvienei, kad lankos psichuškėj ir pan.
Kai kartą užvedžiau temą apie gyvenimo prasmę, atrodo, nieko baisaus nepasakiau, bet diagnozavo ten visi, kad man reikia pagalbos labiausia iš jų visų. Kitų sugalvotom temom neturėdavau ką pasakyt, nes man tai arba nereikšminga, arba ne iki to. Pvz., diskusija, ar vaistus gerti ryte, ar vakare, ar visą dozę, ar dalimis, nu...........

Jei nėra ko rimtesnio, nei depresija, tai palengvėjus depresijai, būtų savaime ir kvapai išnykę (man taip būna, tik man lavonais dvokia), o jei koks šizotipinis, pvz., tada, mano žiniom iš medikų, gali būt pavojingiau.

Daniella, į darbo temą. Mane šiandien apiputojo klientas. Prisiekiu, aš nekalta. Ir dirikas tai suprato, ačiūdie. Pastatė jį į vietą. Bet taiiip negera paliko. Nu veda mane į invalidumą tie stresai. Lašas po lašo, jaučiu, kaip tašo man smegenis.

Ėmiau mąstyt, kad gerai, kad greit galėsiu atlikti išpažintį pirmąją. Aš krikštyta 12-os m. Per tiek laiko būsiu prisizbitikinus tiek, kad tai išpažinčiai, kažin, ar valandos užteks. Galvoju, jei lieps po to parą melstis ir šliaužt keliais į Jeruzalę, tai prasmę jausiu. Nu ir gerai. Laukiu. Apsižiūrėjau kelią, į kurią pusę pradėt šliaužt, po to seksiu nuorodas. Nereikės norėt mirt, iki pencijos paršliaušiu, turbūt, o po to jau dirbt nebereikės. Problem solved. Nemaniau, kad viskas taip paprasta.
Papildyta:

Neskaudink man širdies.

Nors taip, reikia pripažint, būčiau labiau apsileidus, jei nereikėtų į darbą vaikščiot. Bet ateitų katas šalia, ir šiaip ant lovos man saugiau, ramiau.

Nu vistiek sugebi pralinksmint

30 d isskrendu i lt,valio!;)

Hm. Nu ten man kaip tik nelinksma situacija buvo. Nežinau, kodėl tau taip nuskambėjo.


Papildyta:

Valio, jei neskrisi atgal. Jei skrisi, tai ne valio.

Nežinau ir aš. Kažkap juokingai įsivaizdavau tą aplinką, kaip komedijose būna, kai daugumos mintys sukasi tik apie uošvienes ir pan., o tokie, rodos, natūralūs ir truputį rimtesni dalykai, kaip gyvenimo prasmė, atrodo keistai ir vos ne ligos požymis.

Einam miegot.

Taigi apslopina, apglušina kažkiek, ypač dienos vidury, žiovaut, būna, imu, bet greitai baigsiu gerti ir vėl bus tas pats. O ir jį geriant buvo pykčio, isterijos priepuoliai ir t.t. Jei gyvenčiau ramų ir patogų gyvenimą, turėčiau normalius nervukus, kitaip būtų. Neuroleptikus aš nuolat geriu - kvetiapiną, minėjau. Nuotaikos stabilizatorių yra skyrę trumpai prie visų kitų vaistų puokštės, kai ligoninėj buvau. Kai baigsiu raminamą, tai bandysiu trupučiuką atsikąsti ryte kvetiapino, jis smarkiai migdo, bet gal bent nerimas mažesnis bus. Ir šiaip mažiau stresorių bus 100 kartų jau netrukus, tai išgyvensiu.




"Durnių ratelis" Pas mus įdomiau būdavo - viena, dvi merginos pačiuožusios gerokai, tai pas mus ir dainų, ir spektaklių būdavo,.....ir šiaip tikrai gilliau kapstėmės ir bendravom tuose mažuose durnių laiveliuose, žliumbiau nekart net nekalbėdama, o kitų klasusydama....dar inscenizuodavom situacijas, perkėlindami vaidmenis pagal problemą. gal priklauso nuo žmonių ir vedančio psihologo. aš pirmą kartą grupėse dalyvavau, nes po gimdymų man nieko neskyrė, o ir būčiau nėjusi, nes bijojau viosko ir psichozėj buvau.

apie Jeruzalę gerai čia tu - pralinksminai

Dėl darbo - ko tas erelis apsiputojo, nemokėjai apsiginti, nepadėjo argumentai jam?