QUOTE(Bekasė @ 2016 04 27, 20:54)
sakai tevu pareiga yra sukti galva, kaip patenkinti PILNAMECIO vaiko pajamu poreiki? Ypac pajamu poreiki pramogoms.
Oj ne, tikrai nesakau. Bet esu tikra, kad jei sunkioje situacijoje būtų mano vos į pilnametystės batus įstojęs vaikas, aš tikrai nesugebėčiau pasakyti - dėl manęs nors badu dvėsk. Atitinkamai ir patarimai mano tokie, kad neatstumt vaiko ir nepalikt jo likimo valiai, bet padėti tiek, kiek absoliučiai būtina ir tol, kol geresnio varianto nėra. Su sąlyga, kad vaikas irgi stengiasi ir išeities ieško. O pramogoms, kaip jau minėjau, tai jei sugeba susitaupyt iš to minimumo pajamų, kurį gauna, tegu pramogauja. Jei pramogauja per daug ir per dažnai, tada reik perskaičiuot.
QUOTE(Ciccio @ 2016 04 28, 17:23)
O kaip jaustumeis, jei tavo dabartinis vyras pasakytų - klausyk, dabar aš tau aiškinsiu kaip tau auklėt savo vaikus ir kiek pinigų jiems duoti? Argi nepasakytum, kad tai ne jo reikalas? Greičiausiai pasakytum. Tai ir neravėk svetimų pupų ne savo darže
O kodėl gi ne? Jei jau mes su vyru kartu gyvenam, kartu šeimą išlaikom, jei matau, kad vyrui sunku ir jis pats su situacija nesusitvarko, nors nori susitvarkyti, jei prašo mano patarimo - kodėl turėčiau apsimest, kad nieko nežinau, nieko nematau ir nuomonės neturiu. Nuo kada su savo vyru nebegali žmogus šnekėtis ir tartis? Kažkokių ultimatumų statyt čia kaip ir nėra poreikio, bet jei žmogus klausia, tai tikrai tikrai pasakyčiau, kur mano nuomone klaida daroma ir pasiūlyčiau variantą, kaip tą klausimą galima būtų spręsti kitaip. Ar priims pasiūlymą, tai čia jau vyrui spręst.