Ne veltui Jėzus sakė, kad turtuoliui sunkiau įeiti į Dievo karalystę nei kupranugariui pralįsti pro adatos skylutę.
Žmogus lengvai pradeda puikuotis ir didžiuotis savo turtais, laikyti save geresniu, o kitus niekinti. Sunku būti labai turtingu ir išlikti doru, nusižeminusiu, nuolankiu prieš Dievą krikščioniu. Reikia kiekvieną dieną save tikrinti, ar nenuklydai..
Kai aš pradedu pastebėti, kad jau vėl per daug rūpinuosi žemiškais dalykais, prisimenu Rašto vietas apie moterį prie šventyklos, kuri paaukojo visa, ką ji turėjo. Be jokių minčių "ką aš rytoj valgysiu ar gersiu?", ji atidavė visa, ką turėjo. Nes pasitikėjo. Jos pasitikėjimas Dievu buvo toks didelis, kad ji nepaisė to, kad liko be pinigų. Šita moteris yra man pavyzdys.
Dar tokiais momentais man padeda skaityti, kaip Saliamonas rašo apie visko tuštybę. Viskuo pertekęs, išmintingiausias to meto žmogus, o kalba apie tai, kaip viskas iš tikrųjų yra menka ir laikina.
Arba ši vieta (Mt 6, 25-34) viena mano mylimiausių vietų Biblijoje, kur Jėzus sako per daug nesirūpinti savo gyvybe, nei ką valgyti ar gerti, nes jeigu Dievas pasirūpina net dangaus paukščiais ir lelijomis, augančiomis ant žemės, tai kaipgi jis nepasirūpins savo vaikais?
"Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus jums pridėta" Mt 6, 33.

Kai aš meldžiuosi, man pavyzdys yra Jėzaus malda prieš jo nukryžiavimą:
"Tėve, jei nori, atimk šią taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia" Luko 22, 42. Aš irgi dažnai prašau Dievo kažko, bet pabaigiu maldą dėkojimu už viską, ką jau dabar turiu ir sakiniu: tebūnie Tavo valia, nes Tu geriau žinai, ko man reikia.
Och, ilga ta mano žinutė išėjo, gal dėl to, kad man ši tema irgi aktuali
