Išsiskyriau su pirmu vyru prieš porą metų. Netrukus sutikau savo dabartinį vyrą. Nuo pat pirmos pažinties akimirkos jis žinojo, kad turiu du mažus vaikučius , ir kad jie man svarbiausi.Santykių tada jokių nenorėjau- norėjosi atsigauti po siaubingų ir įtemptų santuokos metų, norėjau būti viena su berniukais, atsipūsti, atsistoti ant kojų. Ir nors šis vyras atrodė visiems mano pažįstamiems kaip aukso luitas- dešimtmečiu vyresnis, išsiskyręs, be vaikų, uždirbantis daugiau nei prezidentė, atsakingas, rimtas, džentelmenas, man buvo niekas nesvarbu, stengiausi jį visaip "atbaidyti" nuo savęs, ilgai žiūrėjau koks jis santykiuose, baiminausi pažindinti su vaikais- vistik atsakingas žingsnis. Tačiau vyras pasirodė reto atkaklumo.
Nuo pat pirmos mūsų pažinties savaitės jo šeima ir artimiausi draugai žinojo, kad aš tokia esu, kad turiu du vaikus. Po keturių mėnesių supažindinau jį su vaikais, pamačiau kaip kartu jaučiasi, netrukus pradėjome kartu gyventi. Šiuo metu laukiam trečio mažylio, kartu jau dvejus metus.
Ką galiu pasakyti apie jo santykius su mano berniukais (jau nebesakau mano vaikais)- aš, užaugusi šitoje konservatyvioje šalyje, kur moteris turinti vaikų yra "su defektu", negalėjau net sapnuoti, kad taip gali būti. Nuo pat pirmos dienos su vaikais vyras ėmė elgtis kaip su savo- t.y. jais rūpintis visokeriopai. Rūpintis taip, kaip niekada nesirūpino biologinis tėvas (statistinis vidutinis lietuvis, kuris eina į paprastą darbą, paprastai uždirba, po darbo eina į barą arba ant sofos su alum žiūri krepšinį,paniurkina vaikus, labai retai kur nors su jais išeina vienas, apie tai, kad vaikai kainuoja- nieko nežino ir žinot nenori). Jeigu pamatydavo, kad pirkau vaikams kažkokį pirkinį (šilti rūbai sezonui, batai, ugdymo priemonės), visada be jokių žodžių įduodavo man pinigų, visada gerokai daugiau, negu man tas kažkas kainavo. Pamenu, vos pradėjom gyventi kartu, labai stipriai susirgau. Tas porą dienų jis ne tik slaugė mane, bet visur vedėsi vaikus- į žaidimų aikštelę, į baseiną, kad aš turėčiau ramybę ir sveikčiau. Nors aš jo nieko panašaus neprašiau. Kai darbe tekdavo dirbti savaitgaliais ir iki vėlumos (organizuodavau didelius renginius), jis su vaikais išekskursavo visą miestą, žaidimų aikšteles, kinus ir t.t... Kai tenka vaikus vežti į gydymo įstaigą, jis į valstybines poliklinikas nei man, nei vaikams eit neleidžia, ir visas išlaidas privačioj poliklinikoj pats apmoka. Privatų darželį (pradžioje valstybinio negavome) be jokių kalbų apmokėdavo jis. Ir nors aš pati uždirbu palyginti daug Lietuvoje, bet visos išlaidos, susijusios su namais, mokesčiais, vaikais, abiejų mašinomis yra apmokamos jo. Bandydavau ginčytis, kad nereikia, kodėl jis taip daro, aš už viską galiu sumokėti pati, tačiau jo atsakymas visada buvo vienas ir tas pats- tai MŪSŲ vaikai, vadinasi būtinos šeimos išlaidos, o savo šeimą išlaiko jis, nes jis vyras. Nuo pat pradžių vaikai buvo MŪSŲ ir jis prašė manęs daugiau nesakyti, kad tai mano vienos vaikai.
Kaip vaikai į jį reaguoja? To irgi nesitikėjau- maniau, jei biologinis tėvas vistik yra ir normaliai su vaikais bendrauja, vaikams niekas tėvo neatstos. Na, pažiūrėsim kaip bus toliau, bet kolkas yra taip- berniukai labai prisirišę prie mano vyro. Kaskart jam grįžus iš darbo prie durų jį pasitinka du žibančiom akim atlekiantys ir į glėbį puolantys vaikai. Didysis (Jo santykiai su tikruoju tėvu geri, jis santūresnis vaikas) jį vadina tėčiu ir visiems pristatinėja jį kaip tėtį- giminėms, darželio draugams, nepažįstamiems. Mažylis kasdien vyrui kartoja, kad jį myli. Abu kariasi jam ant kaklo žaisti, išdykauti, visur kartu eina. Beje, vyras, iš pradžių santūriai reagavęs į auklėjimo dalykus, dabar prisideda prie visko pilnai- ir griežtesnis tonas, ir taisyklės, ir pamokymai yra mūsų abiejų reikalas, ir tai atėjo natūraliai. Dar vienas mažas dalykas- su pirmuoju vyru, kiek bandydavau kalbėtis apie vaikus, džiaugtis jų pasiekimais, atsiminti žodelius, dalintis prisiminimais iš kūdikystės- nesulaukdavau beveik jokio atsako. Iš tikro tėvo! O mano dabartinis vyras ne tik, kad nuo pat pirmų bendravimo dienų prašė pasakoti apie vaikus, tačiau dabar pats įsimena ir man pasakoja, atkartoja vaikų žodžius, intonacijas, juokingus nutikimus, pastebi pirmas ir man pasako kai kuriuos pasiekimus- man tai neįkainojama.
Mano nuomonė no pat pradžių, kai likau viena (aš savo pirmą vyrą palikau pati- verčiau jokio, nei netikėlis tinginys), buvo tokia pati- man nereikia jokio vyro, aš savo šeimą jau turiu, t.y. savo du sūnus, ir vyras prie šono man nereikalingas vien dėl dyko buvimo. Užsiimti turėjau ir turiu kuo, uždirbu solidžiai. Visi, kurie norėjo ateiti į mano gyvenimą, žinojo- yra dvi sąlygos, vienai trys metai, kitai keturi. Savo vaikų susilaukiau šviesia galva ir jie man didžiulė dovana, jais didžiuojuosi, net minutės pati nepagalvojau, kad esu "su defektu". Matyt, ir kitiems neleidau taip galvoti. Ir dabar galvoju, kad vaikai yra puikus "filtras", renkantis gyvenimo draugą. Patvorio lopetos prie jūsų "su vaikais" nelips, nes tokiems jūs būsit su defektu, netinkamos. Išmintingam, subrendusiam ir protingam vyrui jūs- atsakinga ir stipri moteris, auginanti vaiką ar vaikus, galite būti aukso grynuolis. Labiau vertinkite save, savo šventą ryšį su vaikais ir amžiną atsakomybę prieš juos, negu bet kokį diedą, ir tikras vyras pats Jus susiras.
Tai mano nuomonė ir patirtis.
Cia mes ji i savo seima priemem.Parodziau jam pasitikejima,leidau gyventi su savo vaikais.
