Pradedančios vairuotojos

Sveika,

aš irgi prie pradedančiųjų. Teises išsilaikiau ir teoriją, ir praktiką iš pirmo karto žiemą prieš... 10 metų. Ir nuo tada nevairavau.

Dabar pagaliau turiu savo mašiniuką. Paėmiau penkias pamokas pas instruktorių. Naudos balais na, gal 3/10... nes instruktorius neišmokino, tiksliau, net ir nemokino, nei parkuotis, nei žiedu važiuoti (prašiau, bet labai saugojo savo mašiną). Vienintelis patarimas - važinėti rytais 6 val., kol nėra mašinų ir parkuotis irgi kur nėra mašinų.

Realiam gyvenime nebūna taip, kad parkuotis gali rinktis negyvenamąją salą (ypač prie namų), beigi skubos tvarka teko vežti dukrytę į Antakalnio klinikas... žiedai bent du pakely ir pan.

Užsiklijavau lapą, važiuoju.

Bijau vairuoti žiauriai. Kelis kartus buvau išvažiavusi 6 val ryte. Įdomiausia, kad, rodos, nebūna važiavimų be ""fintų" - tai dėl mano kaltės, tai dėl kitų. Tai troleibusas užkerta kelią, tai priešingai - stoviu, praleidinėju jį, nes mirksina lemputę - o jis nevažiuoja, gyvatė

Galiu pasakyti, kad šiaip pakantumas "žaliems" lyginant su situacija prieš 10 metų - žymiai pagerėjęs. Kažkaip bent dalis populiacijos ir "pakenčia" truputį, kol prasisukioju, ir praleidžia, ir pypsina žyyyymiai mažiau.
Nervuoja, kad lenkia, jei važiuoji leistinu greičiu... o po to prie to paties šviesoforo susitinkam. Rodos, tai ko lėkti, ar čia iš principo norisi "žalią" aplenkti, nes laiko tai faktas nesusitaupo. Arba aplenkia ir iškart užlenda priekyje. Nugi galvoti reikia - aš gi lapas, o jei nespėsiu sustoti?!

Kol kas sunkiausia, tiesiog nerealiai su parkavimusi. Kartą namo kieme parkavausi 15 min., padedant dviem kaimynam iš priekio ir galo (blogai iš pat pradžių užsukau, tai po to teko žaisti centimetrais). Padariau išvadą, kad gyvenime daugiau ten nestatysiu mašinos, eina peklon, geriau jau 5x aplink namą apvažiuosiu, kol rasiu platesnę vietą.

Night13, Youtubėje mačiau patarimą, kaip pajausti mašinos gabaritus (ypač dešinį ratą): reikia paimti plastmasinį didelį butelį, jį numesti ant žemės, su koja suploti, o tuomet su mašina važiuoti ir bandyti su dešiniu ratu pervažiuoti tą butelį pirmyn ir atgal. Jei pataikai - butelis sutreška (galima treniruotis vienai, be pagalbos)
Pati dar nebandžiau, bet gerai būtų prisiruošti...
Papildyta:


Aha, bandžiau. Vyras paaiškino kaip reikia ir išleido "į pasaulį". Viskas sėkmingai: įkiši pistoletą į baką ir numygi tokį pypsiką, kuris nuspaustą rankenėlę užfiksuoja, o kai pilnas prisipila - tai viskas atšoka automatiškai.

Prisipylusi nemokėjau užsukti bako Gaudžiau praeivius, kad padėtų

Kodėl nervuoja? Juk jis neverčia tavęs greičio viršyti, tai koks tau skirtumas? Tegu lenkia, jei jam taip reikia, ir važiuoja sau. O tu važiuok sau saugiu greičiu, ir viskas. Ir niekas ten nežiūri, žalias ar ne žalias, tokie visus lenkia. "Jei nespėsiu sustoti"- tokių dalykų būti negali, matai juk, kad tave lenkia ir lįs į priekį- tada iš anksto atleidi gazą, pristabdai, užleidi- ir į nemalonią situaciją net nepatenki (jei galvoji, o gatvėje turi galvoti ne tik už save, bet ir už tą negalvojantį) Jei jam reikia- tegu važiuoja, negi gaila?

Labai bloga išvada, vienintelis būdas išmokti- parkuotis tiktai ten. Ir į kuo siauresnes vietas. Jei vengsi sunkių situacijų- taip ir liksi amžinai tik "mokinuko" stadijoj.

ir dar- gabaritus jausti nebūtina- jie matosi pro veidrodžius, tereikia išmokti jais naudotis- o tai irgi ne iš karto ateina

Kas dėl parkavimosi, tai mano didžiausia problema - pamatau parkavimosi vieta, kai jau buna per vėlu ten įlįsti. Na, tai grįžtu, kai galiu ir lendu. Ir įdomiausia, kad miestas mane taip išauklėjo su tuo parkavimusi, kad , kai statau mašina kur nors kur pilna vietos ir jeigu stovi nors viena mašina, tai statau prie jos ir taupydama vietą (kurios pilna aplink). Kažkoks įprotis susidarė.
O kinkadrebis baigiasi tik dabar kai pravairuota kasdien 1 metai ir 8 mėnesiai.
Manau, vairavimo sėkmė priklauso nuo vairuotojo, mašinos techninės būklės ir kitų vairuotojų elgesio lygiomis dalimis. Netikėtas gedimas, kurio servisai nematė gali pridaryti daug rūpesčių kelyje, o ne vairavimas.

Savvy, bet tu šaunuolė. Po 10m sėdai važiuot. Aš va po nepilnų 4 ir tai įvykis iškart ne toks jau nerimtas...

Denaxa, geras su tais stabdžiais ir drauge, pralinksminai.

Tiesą sakant, man daug kas (ne instruktorius) sako, kai turėsi su kuo važinėt, važinėk naktim. Na bet suprantama juk, kad kai kitų mašinų nėra, ar pavienės, tai važiuosiu ir nuvažiuosiu. Bet, va, kaip persirikiuot ar išsukt iš nereguliuojamos sankryžos, kai automobilių srautas, man mistika. Neįsivaizduoju, kaip tas išmokstama...

Neklausyk, nesąmonė... na kokia nauda iš važiavimo naktį? Gali tik prisipratinėti prie mašinos valdymo, bet tau to tikrai nereikės. O daugiau nieko absoliučiai neišmoksi. Mano vaikas labai bijojo, išgrūdau aš ją vieną vidury dienos į turgelį apsipirkti, grįžo sėkmingai, nors ir pasiklydusi buvo, ir pasimalti po užkimštą aikštelę teko. Paskui ji važinėjo į univerą kasdien piko metu su mašina, kadangi bijojo- susirinkdavo pilną mašiną gruiokų ir važiuodavo visi kartu. O prasilaužė ir nebeliko visisiškai jokių baimių nuo tada, kai Senamiestyje (netoli mokytojų namų) įstrigo didelėje įkalnėje tamsoje, sningant kamštyje, kur ir prasilenkimas problematiškas... skambina man- ką daryt, sakau- o kokio velnio tu ten lindai? Vnž., po to ji važiuoja visur, jokių baimių, įkalnės neegzistuoja, net nejaučia jų O aš pati prasilaužiau tada, kai pakliuvau žiede į nežmoniškai didelį kamšti, pačioje vairavimo pradžioje. Taip kad reikia važiuoti visur kur reikia, vengsi sudėtingų situacijų- nieko neišmoksi, baimė nedings, ir įgūdžiai taip pat negerės
Klausyk instruktoriaus, neklausyk neprotingų patarimų Visa tai, kas dabar mistika- iš pradžių visiems būna mistika, kai važinėji daugiau- tai kažkaip savaime išmoksti, svarbu kuo daugiau važiuoti, tiesiog paskui pradedi jausti, kaip ir kas, ir vaizdas pro galinius veidrodžius aiškesnis pasidaro, visiems tas pats iš pradžių būna
Papildyta:


Maladec, taip ir reikia, esi kultūringa vairuotoja, pagarba tau už tai didžiulė

Denaxa, tai taip, mane ir moko dabar valdyt mašiną pirmiausia, iki persirikiavimų, manevravimų dar nepriėjom.
Tiek, kad man baisu, kad jau galimai kitą sav. vėl darbdavys mane įkinkys važiuot, o ir pati jaučiuos visai pritvota tame reikale, ir instruktorius sakė, kad nereik dar to daryt man savarankiškai. Ir kitą sav. tik 1 pamoką apturėsiu.
Sunkus šitas momentas man.
Ir, va, kaip sakai, reikia per kamščius važiuoti, ir logiška, kad taip gaunami įgūdžiai. Logiška, jei niekad nevažinėsiu, kai daug automobilių gatvėse, taip ir neišmoksiu. Bet kaip surišti tą tarp saugumo savo ir kitų, ir praktikavimosi... Nes gi va. Kartą išvažiavau esant intensyvesniam eismui ir bum.

Reikia labai atsargiai... labai atidžiai žiūrėti kaip vilkui per visus galus, kad tik nebūtų bum... o tam reikia važiuoti tokiu greičiu, kad suspėtum susižiūrėti ir sugalvoti kaip elgtis. Realiai- būtum didelis kliuvinys gatvėje, bet kito būdo nėra, negali važiuoti greičiau negu spėji galvoti, ir todėl tau dar anskti vienai... Man atrodo, kad tau tą įtampą ir baimę sukelia tas spaudžiantis reikalą darbdavys, ir trukdo ramiai mokytis... pamėgink gal su juo susitarti, kad bent jau kokiam mėnesiui kitam atidėtų tą išgrūdimą į gatvę? Sakyk, kad mokaisi ir greit jau galėsi važiuoti, tik kad leistų tau normaliai mokytis nespausdamas...

Supratau...
Kiek išsigandau pamačius tave čia, po keleto metų, tiek dabar palengvini mano mintis.

Su darbdaviu net nežinau... Nėra jis nesukalbamas, bet kaip ir kad ta avarija buvo - tiesiog pasitaikė ta praktinė situacija, kai nebuvo kam kitam sutvarkyt vieno reikalo. Nors buvom aptarę, kad paderinsim važiavimo laiką ir pan. Ir va... Nors aš dabar supratau, kad jis irgi rizikavo ir ta rizika nepasitvirtino. Žinot, kaip būna - žmonės galvoja "viskas bus gerai". Na bet ne visada būna, tuolab, kai nuo kito priklauso, ne nuo pačio. Po avarijos kažkaip pan. ir išsireiškė. Nes aš juk buvau sakius kokia situacija - kad be patirties ir pan.
Žodžiu, čia nebe į šią temą. Čia jau moraliniai aspektai, kuriuos kažkokiu būdu pati turiu apsitvarkyt.

Aš čia tam ir esu- kad padėčiau sustatyti panikuojančioms mintis į vietą Nes labai gerai žinau, koks visas šitas reikalas yra sunkus, bet taip pat ir žinau, kad nenuleidžiant rankų- tikrai viskas galiausiai būna gerai

Apsitvarkysi, tik tam, aišku, irgi reikia laiko, svarbiausia- kad supranti pati kas negerai

Lieku skolinga tau.

Žinau, kad, jei nebandysiu atkakliai ir toliau, - nieko nebus. Bet man toks kvailas jausmas, kad tuoj prisidirbsiu tiek, kad atims tas teises ir viskas pasibaigs. Sorry už negatyvias mintis. Ir kitoms, - žinokit, man labai sunkiai sekės ir laikytis teises, tai aš nemanau, kad esu rodiklis.

Nelieki Aš labai nuoširdžiai džiaugiuosi, kai merginoms pavyksta prasilaužti, ir vėliau nenustoja tobulėti, smagu stebėti, kaip tampa pilnavertėmis vairuotojomis, čia yra super Vairavimas ir viskas kas su juo susiję- įdomiausias dalykas pasaulyje man šiai dienai, užtat aš čia ir tupiu

Man buvo tas pats, buvau juodoj nevilty, o paskui instruktorius pasakė, kad niekuo nesiskiriu nuo kitų ir nesu aš čia jokia ypatinga, ir labai mikliai mane "sutvarkė" Nuo minčių daug kas priklauso, jas reikia keisti. Kad ir į tokias- jei gali kitos, padarysiu ir aš Galiu tave nuraminti- taip atsitinka toms, kurios, pirmą kartą sėdusios už vairo, "užtaiko" ant netikusio instruktoriaus (man taip atsitiko, bet aš esu tam netikusiam dėkinga už tai, kad neišmokino- nes paskui pakliuvau į geras rankas ir labai stipriai pasikeitė mano gyvenimas, vnž., tinkamu laiku mano kelyje atsirado tinkami žmonės). O kai tinkamai neišaiškinama- "užsiciklina" klaidos, ir paskui jau būna nerealiai sunku. Taip kad tik nosį aukštyn ir pirmyn, žinok, kad viskas bus gerai

Dar viena nauja diena, atvažiavau į darbą (atstumas mažas - pėsčiomis 20 min., mašina gaunasi 10 min ) Vyras klausia, ar ilgai dar į darbą mašina važiuosiu - sakiau, kol išmoksiu, o po to tik per lietų.

Pastebėjau, kad kai kieme mašiną priparkuoja vyras - man žiauriai sunku išvažiuoti.
Nusižiūrėjau nuo kitų kiemo vairuotojų (moterų) - dabar stengiuosi parkuotis palei kraštelį/bortelį. Nesijuokite, ir čia dar yra kas veikti Pradinis atstumas iki bortelio būna koks 20 cm tai kol "išlaižau". Bet pasiparkuoju taip, kad ryte be streso išvažiuočiau.

Kieme šiandien mačiau nubrauktą kaimyno mašinos kampą. Ten nesunku važiuoti, daugmaž tiesiai, bet labai siaura, kažkas kliudė. Taigi, ir mano galvelėje raudona lemputė iškart įsijungė "būk atsargi". Jau taip lėtai pro ten važiuoju, kaip vėžlys... padeda pralįsti vyro patarimas, kad važiuojant pro siaurą vietą - jei tik apskritai ten telpa pravažiuoti mašina - turiu žiūrėti savo šoną, kad jis tilptų - o keleivio šonas jau tilps ir be priežiūros. (labai gerai būtų, merginos, kad ir jūs pasidalintumėt tokiais patarimais )

O po to važiuojant Kęstučio gatve iš šalutinio kelio prieš mane važiuojančiai mašinai vos į šoną neįkalė. Važiavo moteriškė iš šalutinio, net nepristabdė, nei posūkio rodė, nieko. Brrrr.... tai aš ją, tokią pusiau į pagr. gatvę pralindusią, praleidau. Galvoju, duok miegančiam kelią. Ir dar pagalvojau, kad niekada nebandžiau pypsinti su savo mašina. Gal jau laikas būtų atrasti kaip tas signalo mygtukas veikia.

O jūs, pradedančiosios, jau kam nors pypinot?


Papildyta:


Tu šaunuolė, kad rįžto daug turi.

O aš kaip tik labai nerimauju dėl kokio nors pirmo incidento, nes žinant save, galiu išsigąsti ir su visam mesti vairuoti.

Kažkada su dviračiu nuo kalno nudribau, per žvyrą visom kojom - rankom pračiuožiau. Po to penkerius metus nei karto neužsėdau ant dviračio, ir dabar labai nesistveriu... aj, žodžiu. Vaikus tai mokinu "jei kartą nesigavo, bandyk vėl ir vėl", bet pačiai savęs klausyti nesigauna. Mano penkiametis sūnutis gal 100 k. krito ir vėl kėlėsi, kol važiuoti dviračiu išmoko. Net paaugliai eidami pro šalį aikčiojo "o, žiūrėk, mažas nuskrido, atsikėlė ir toliau važiuoja". O mamka tai tik liežuviu mala.