Ačiū, merginos, už gražius žodžius ( ir pavydą
) Tęsinys
Ketvirta diena.
Užteks tingėt, reik pajudėt. Visi nurodo, ką norėtų aplankyti Maljorkoje. Susumuojam, reziumuojam, koreguojam. Sėdam į savo baltąjį koldūną, lekiam į kitą salos pakraštį.
Valldemossa. Kaimelis mažulytis, jaukiai nutūpęs kalnuose. Einame į buvusį vienuolyną, kuriame 19 a. pradžioje buvo apsistoję įsimylėjusi porelė- prancūzų rašytoja George Sand ir lenkų kompozitorius Frederik Chopin. Perkant bilietus patenkame jau į tradicine tampančią situaciją, kai vyras pasisveikina ir sklandžiai pradeda neįpareigojantį pokalbį su vietine kasininke ispaniškai, o tada vėliau informacinį bukletą mes visi gauname ispanų kalba. Ko pasekoje Rapolas užverčia akis į dangų ir eina jį keisti į anglakalbę versiją.
Toliau važiuojame į sostinę Palmą. Didelis ir labai tvarkingas, gražus miestas. Užvažiuojame į senąją Belverio pilį ant kalno. Atsiveriantis po kojomis vaizdas pakerintis.
Iš vienos pusės žali kalnai, iš kitos- Palmos miestas. Ant vienos iš gynybinių sienų atbrailos bandant įsitaisyti savo firminėje pozoje, mano vyrai kažko sunerimsta:" Ei, mama, aš tave žinau- tu nukrisi!", "Nelipk ten, aš vienas su jais neišgyvensiu.", "Mam, tu jau tokių nuotraukų turi, ten žemai išsitėkši." Prisiploju prie sienos nugara, nagais įsikertu į akmenis, ir voila!- foto padaryta, galiu ramiai keliauti toliau.
Šeiminykščiai ramiau atsikvepia.
Kitas pageidautinas aplankyti objektas- Karalių pilis La Almudaina senamiestyje. Na, man tai visiškai neįspūdinga vieta, bet Rapolui patiko.
Tada einame į žymiąją La Seu katedrą. Va čia tai grožis!
Žymusis Gaudi irgi prikišęs savo pirštus prie jos statymo. Pasiimame visi po audiogidą ir 45 minutes praleidžiame tyrinėdami šito šedevro vidų. Puikus ir tikrai vertas dėmesio turas. Visi jaučiamės daug sužinoję ir prasmingai praleidę laiką. Rapolas klausia manęs, kokiu balu vertinčiau ekskursiją po La Seu. Sakau, kad 9 iš 10. Čia jau sūnus nebesusilaiko ir išdrožia man pamokslą, kad jei taip visą gyvenimą geriausius savo dalykus vertinsiu pasilikdama rezervą, tai mirties patale suvoksiu, kad taip niekam ir nedaviau 10, ir kad kitą kartą verčiau jau netaupyčiau tų balų kažkam neaiškiam ateityje. Na, fair enough.
Pavaikštome dar burlaivių nusagstytoje krantinėje, "išsirenkame" po "savo" laivą, pasidžiaugiame.
Tiesa, oro temperatūra 38 laipsniai.
Važiuojant namo klausome Chopeno valsų, visi vieningai sutinka, kad muzika graži ir maloniai lengvai klausosi. Kai pabosta muzika, surengiame šeimos viktoriną, kai kiekvienas klausia kitų šeimos narių po klausimą.
Rapolas: Ispanija yra įsikūrusi Pirėnų pusiasalyje, kaip vadinasi pusiasalis, kuriame yra Italija?
Ignas: Kaip vadinasi kompanija, kurios telefonai pagal pardavimus pasaulyje užima 4 vietą?
Aš: Kieno kojytės trumpesnės- Kanados ar Dono sfinsų?
Vyras: pamąstykit, kas galėjo būti, jei Napoleonas būtų laimėjęs Waterloo mūšį ir karą.
Klausimų ratas sukasi, sukasi, va ir grįžtam namo.
Penkta diena.
Kadangi netikėtai lėktuve susitikome su pažįstamų šeima (paaiškėjo, kad jie nuomojasi didžiulę vilą 60 km nuo mūsų viešbučio) ir jie primygtinai prašė atvažiuoti pas juos dienai, nes savi trys vaikai po kažkiek laiko pradeda pjautis tarpusavyje ir jiems mirtinai reikią šviežio kraujo santykių harmonizavimui. Jų vila tikriausiai gražiausia, kokioje aš esu buvusi. Didžiulės erdvės, balta ir stiklas, didelis baseinas, kvapą gniaužiantys vaizdai. Moteris šneka (neįtikėtina!) kokius penkis kartus daugiau nei aš. Gerai praleidę laiką drauge, vakarop leidžiamės namo. Kažkaip man nesinori kalbėti (ar tik nesusirgau?), toks jausmas, kad vilos šeimininkė viską jau pasakė už visus, ech: tyla- gera byla.
Šešta diena
Rapolas labai nori aplankyti vandens parką ir stalaktitų/stalagmitų Drakono urvus. Visi likę nemiršta nei dėl vieno, nei dėl kito. Vandens parkas man asocijuojasi su daug daug žmonių ( Rapolas klausia, ką reiškia "masovkė"), iš kurių didžiąją dalį sudaro triukšmingi vaikai. Stalaktitų esame matę n kartų, abejoju, ar bus vau efektas. Pasiūlome kompromisą- išsirinkti vieną iš šių dviejų atrakcijų. Ką gi- Drakono urvai. Varveklio formos stalaktitai, falo formos stalagmitai.
Požeminis didžiausias Europoje ežeras pasirodo ne toks jau ir didelis. Paklausome požeminio kvarteto gyvai atliekamos iš apšviestos plaukiančios valties klasikinės muzikos, kokį 10 minučių. Truputį paplaukiame valtimi. Labai daug žmonių- pagrindinis minusas man. Rapolui labai patiko, likusiems- ne kažką.
Septinta diena ( šiandien)
Jūroje mėtėmės vienas kitam amerikietiško futbolo kamuolio mini versiją. Vyrai lenktyniavo plaukime krūtine. Nulėkėm į netoliese esantį miestuką simbolinių lauktuvių. (Beje, o žinote, kas yra jūrų kiaulytė? Tai draugė, kuri grįžo iš pajūrio ir neparvežė lauktuvių.
)
Rytoj laukia skrydis į Lietuvą.
"Gyvenimas- ne tai, kas buvo išgyventa, o tai, ką tu atsimeni ir tai, kaip tu apie tai pasakoji." G. G. Markesas
Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)
Na bet čia kita tema... 
