Bulgarija: tai, ko niekada nebus per daug

Po trumpų apšilimų važinėjantis palei jūrą, atėjo metas ilgesniam žygeliui. Į bagažinę kažkokiu stebuklingu būdu sukišami lagaminas, vežimas ir kuprinė vaikui nešti; stebuklingu, nes mašinytė iš pažiūros nedidukė ir nelabai talpi, va ji :

http://s020.radikal....acbf4e5fa6a.jpg


Pamojuojame viešbučiui ir judame link Burgo, nuo kurio greitkeliu - į Plovdivą.

Plovdivas tituluoja save seniausiu Europos miestu. Jis įkurtas 342−341 m. pr. m. e. ir tuomet buvo vadinamas Filipopoliu (priklausė Turkijai). Tai - antras pagal dydį Bulgarijos miestas.

Pasistatėme mašiną aikštelėje ir išėjom ieškoti Senamiesčio. Atradome tokią smagią gatvelę.



Užsikorėm ant kalniuko, pykštelėjom panoramą.




Miesto centre iš karto žvilgsnį pagauna išlikęs romėnų stadionas, tiksliau, jo dalis, patogiai ir patraukliai paruošta turistui. Laiptukais galima nusileisti žemyn ir viską išsamiai apžiūrėti.

Mieste yra ir romėnų amfiteatras.






Papildyta:
Centre radau firminės rožių kosmetikos Refan parduotuvėlę ir užsipirkau - gaminiai nepalyginami su pajūrio kioskuose parduodamais, beje, pajūryje Refan neteko užtikti.

Nepaprastai jaukus vingiuotų gatvelių Senamiestis.

Plovdivas - populiarus tarp turistų miestas, ir tai visiškai suprantama. Čia galima pasinerti į istorinių-architektūrinių paminklų pasaulį, kurių išties labai daug. Galima lankyti bažnyčias ir cerkves, galima leisti laiką parduotuvėse, kurioms paskirta visa gatvė centre, nuodrabužiųiki ko širdis geidžia. Daugybė kavinukių -ledainių-užkandinių kviečia prisėsti - viena labai "skaniai" įrengta netgi romėnų stadione, su galimybe jį apžvelgti iš viršaus.
Arba, galima paprasčiausiai paklaidžioti tomis - dar pop/turistiškai "neišlaižytomis" , neblizgančiomis labirintinėmis, siaurutėmis gatvelėmis, atsipūsti gaiviame pavėsyje šalia fontanėlio, besigėrint amfiteatro ir miesto panorama ir klausytis saksofono pro šalia esančios Muzikos Akademijos langus...



Paaiškėjo, kad kuprinė vaikui nešti - tikras lobis. Tais laiptais laipteliais ir grindiniais su skėtuku dardėti būtų buvęs rimtas iššūkis.



Ir dar paaiškėjo, kad kuprinėn įsodintas mažasis keliautojas savo lobio deramai neįvertino. Taip neįvertino, kad skambėjo per kelis kvartalus.

Na, laikas judėti, nes reikia spėti iki vakaro pasiekti Bansko.

Teko mesti kelią dėl takelio, t.y. - greitkelį išmainėme į paprastesnį, vingiuotesnį ir žinoma, lėtesnį keliuką. Na, bet apie devintą vakaro buvome vietoje, dar kiek sugaišome beieškodami viešbutuko (kurį užsisakėme dar Lietuvoje) - tikėjausi atpažinti vizualiai, pagal matytą nuotrauką bookinge, bet pasirodė, kad ten didžioji dauguma viešbučių labai panašūs, išlaikytas vienas stilius.


Bansko - vienas didžiausių Bulgarijos slidinėjimo kurortų, veikiančių net iki gegužės. Nenuostabu - juk būtent Bulgarijoje stūkso pati aukščiausia Balkanuose viršukalnė (Musala), beveik 3000 m. Na o atstumas nuo pajūrio - beveik 500 km.

Bansko priklauso Pirino kalnų masyvui. Bulgarijoje yra dar trys - Rilos, Rodopų ir Stara Planina kalnai, visi su savitu charakteriu ir žavesiu. Tačiau, juos vienija ir bendras bruožas. Kažkur skaičiau, kad Bulgarijos kalnai - tai miškas, su kuo visiškai sutinku. Čia beveik nėra plikų uolų ir nuobodaus pilko fono. Ypač Rodopai, pro kuriuos važiavome praėjusį kartą, sužavėjo savo žaluma (o rudenį ten - neįtikėtino grožio ir tapybiškumo spalvos..). Rilos kalnai labai artimi Alpėms ir yra ketvirti pagal dydį kalnai Europoje. Labai rekomenduoju mūsų šiek tiek lankytus praėjusį kartą "Septynis Rilos ežerus" - dieviškas grožis !

Pirino kalnus pasirinkome dėl juose esančių maršrutų, pritaikytų pačio įvairiausio lygio "kopinėtojams" - nuo vaiko iki kieto alpinisto.

Suradome viešbutį, įsikūrėme, pernakvojome, ryte pabudome...

Kaip jaustumėtės, iš sausakimšo pajūrio viešbučio, kuriame vyksta piranijų kovos dėl valgyklos stalų ir gultų, kur nuo ryto iki nakties triukšmelis toks, kad pavydėtų ir solidus stadionas per rungtynes, atsidūrę vietovėje, beveik miestuke - vaiduoklyje su keletu šimtų viešbučių, kurie beveik visi - visiškai tušti, gatvės tuščios, o savo viešbutyje jūs - vienų vieni?

Mes jautėmės labai gerai

Rytas,vaizdas iš viešbutuko balkono.



Tuščia tuščia...





Patiko, kad išlaikytas daugiau mažiau vientisas pastatų stilius, be kakofonijos.

Laikas užsiimti tuo, ko mes čia ir atsibeldėme - kalnais
Iki pasivaikščiojimo takų galima nukakti divem būdais, pirmas - slidininkų keltuvu ir dar galiuką kelio - pėstute, ir antras - mašina. Pasirinkome antrąjį, keliukas veda iki pat kalnų namuko Vichren, kuriame galima ir pernakvoti (sąlygos labai paprastos, patogumai bendri).
Čia sutikome keletą kalnų entuziastų - maždaug aštuoniasdešimtmečių berods vokiečių senjorų būrelį, čiauškančių su gidu, keletą rusų, na ir pačių bulgarų, tarp kurių toks laisvalaikio leidimo būdas gan populiarus.

Trobelė Vichren :



Ant namelio sienos kabo planas su maršrutais, į kuriuos mes pernelyg nesigilinome, nes Mažius kuprinėje jau muistėsi, pabodo žmogeliui vietoje stovėti. Pasirinkome greitai, spontaniškai, vieną iš trumpesnių - poros valandų maršrutėlį.

Labai "konkrečios" rodyklės- suprask kaip nori, kuris takelis kurią kryptį atitinka



Žygiui pasiruošę.

Maršrutas pažymėtas - gerai, nepaklysime.











Takelis nustoja "vynioti makaronus" ir šauna tiesiąja į viršų. Statumas jo toks:



Kylame aukštyn.



Po kurio laiko tas tako statumas pasirodo kiek įtartinas, jaučiamės kaip po gero maratono, o vienas mūsų dar tempia apie 13 kg nešulį, kuris spardosi ir rėkia, nes tupėt kurpinėje nusibodo, nori būti išleistas. O išleisti "pasiganyti" nėra kur - pernelyg statu. Vis dairausi, kadagi takelis vėl ims vingiuoti ar atsiras bent kokia lygesnė vietelė - veltui. Bet pala pala... Ar tik nešmėstelėjo mūsų pasirinktame maršrute žodis "viršūnė", kurį, nudžiugę dėl mums tinkamos dviejų val trukmės, praleidome pro akis? Tai mes kopiame ganėtinai stačia trajektorija tiesiai į viršūnę, ir visas šis smagus kopimas truks dvi valandas?

MB buvo užsidegęs tęsti pasivaikščiojimą ir užkariauti viršūnę, bet mes su Mažium tvirtai užprotestavome , taigi, teko leistis atgal.


Papildyta:
Grįžtame prie trobelės ir dabar jau gerokai atidžiau patyrinėjame maršrutus Yra ir kelių valandų, yra ir keleto dienų - nuo trobelės prie trobelės, be mažų vaikų turėtų būti visai smagu. Na, bet mes su vaiku ir mums reikia ko nors paprastesnio. Tie vokiečiai senukai, kur jie ėjo?

Kol nagrinėjame kryptis, Mažius, pagaliau paleistas ir tuo labai patenkintas, tyrinėja aplinką.




Maloniai nuteikia vos pusvalandžio maršrutas iki pirmojo kalnų ežeriuko. Tinka, einam.

Kertame upelį.

Šis maršrutas nesudėtingas, nesunkiai įveiktų ir vaikas. Čia aš prisimenu, kad Bulgarijos kalnuose yra meškų. Nesinorėtų susitikti meškutės, susiruošusios, tarkime, pažvejoti ežeriuke. Todėl garsiai traukiam visokias dainas, idant iš tolo leistume apie save žinoti ir išvengtume netikėto susidūrimo

Visgi panašu, kad prie pirmojo ežeriuko meškos tikrai nesilanko - labai jau jis mažutis, ir dar gerokai padžiūvęs.



Mūsų pasivaikščiojimas, įskaičiuojant ir pirmąjį ekstremalųjį maršrutą, užtrunka keletą valandų. Mažius jau labai pavargęs ir nori miego, taigi, nusprendžiam, kad aš prie trobelės vežime pamigdysiu vaiką, o vyras dar pakopinės savarankiškai.

Trobelė turi lauko terasą, kur įsitaisau ir mėgaujuosi kalnų oru, kvapu, upelio ir vėjo šniokštimu.

Nuotraukos vargu ar perteiks tą įspūdį, bet šie kalnai mus sužavėjo. Turime planų sugrįžti čia su vyresniais vaikais, be mažiausio, ir susiorganizuoti žygį kelioms dienoms, nuo trobelės prie trobelės, nuo ežero prie ežero. Pirino nacionalinis parkas itin gausus ežerų, iki kurių šįsyk mes, žinoma, nepriėjome, nebuvo tokio tikslo.

Žemėlapis pailiustravimui, čia matosis baltas automobilinis kelelis nuo Bansko iki trobelės (pažymėjau geltonais apskirtimais) - ten jis ir baigiasi. Manau, žiemą jis nenaudojamas.



O čia - dalis maršrutų, jie pažymėti skirtingomis spalvomis ir numeriais. Žaliu brūkšniuku kairėje pažymėjau, kiek "toli"mes nuėjome Matosi, kiek mėlynuoja kalnų ežerų.

Net tokiame ištuštėjusiame, nesezoniniame Bansko pavyksta rasti keletą veikiančių kavinių -pavakarieniaujame, dar pasivaikštome ir į lovytę.

Kitos dienos tikslas - netoli Asenovgrado miesto esanti Asenovo tvirtovė, Stebuklingi tiltai ir grįžimas atgal į pajūrį. Idealus dienos maršrutas galėtų būti toks: Plovdivas- Bačkovo vienuolynas - Stebuklingi tiltai ir grįžtant - Asenovgrado tvirtovė, nes objektai patogiai šalia vienas kito. Bet vienuolyną jau lankėme praėjusį kartą, taigi, jį praleidome.

Turiu paminėti, kad keliai į šiuos objektus - toli gražu ne iš maloniųjų (aprašiau pirmoje žinutėje). Nuo Plovdivo iki Bansko ir, žinoma, atgal veda vingiuotas lėtas keliukas. Nuo Asenovgrado iki Bačkovo vienuolyno ir tolyn - dar gražiau, tų staigių ir kelias valandas nesibaigiančių posūkių netoleravo ne tik vaikas (kuris niekados anksčiau panašių problemų neturėjo, nors nuvažiavęs automobiliiu yra jau keletą tūkstančių km), bet ir mes vos laikėmės. Kas nemaloniausia - tą patį ilgą serpantiną tenka įveikti ne tik pirmyn, bet ir atgal, kito varianto nėra. Pagaliau išlipus, žemė po kojomis siūbavo dar ilgai

Pravažiuojant, mielas kaimelis slėnyje.




Asenovo tvirtovė - tai viduramžių statinys, menantis daug mūšių bei pergalių, pakibęs ant uolos krašto vaizdžiame fone. Įėjimas į teritoriją su bilietais.



Papildyta: