Bet nuo vaikystės jaučia nenorą gyvent, ar, kaip mamos nelinki ramybės gyvenime vaikui?
Į kito batus neatsistosiu, bet jos depresijos sunkumu aš abejoju, jei rado jėgos teismams, įrodinėjimams, o ne tiesiog neėmė ir nepadarė pati, ką "reikia".
Ar norim ateiti į šį pasaulį, niekas neklausia, tai bent išeiti turim laisvą valią.
Ir dar nežinia, ar čia toks atvejis, bet mano akim, tikrai daug kas dauginasi neapgalvotai, netyčia, be atsakomybės.
Karštis tikrai erzina, visai jėgos neturiu, kaip visad tokioj pekloj. Bet bent makaulės skausmą numušiau. Turbūt smegenys ištirpo. Vargšai besmegeniai dabar tirpsta, raukšlės ryškėja, oda baisėja. Ar jums gražu įdegis? Man ne.
QUOTE(Daniella @ 2015 07 04, 23:43)
Brrrrr.... žiauru...
Aš negaliu palaikyt, niekaip....
Vien, kai pagalvoju apie jos mamą ir senelę, tą košmarą, kaltę, neviltį, desperaciją, kurią jos išgyvena. Jeigu mano vaikas taip kalbėtų, taip nuspręstų, ir matyčiau, kad nieko negaliu pakeist... tik laukt..... turbūt pirma nusižudyčiau.... Juk iš tiesų bus ne vienas nutrauktas gyvenimas, o trys.... gal ir daugiau.
Kita vertus, atsimenu kai norėjau mirt kasdien.... nežinau, jeigu būtų tokia galimybė, kaip būtų buvę... Bet šiandien džiaugiuosi, kad nors ir su pakritinėjimais į duobę, bet gyvenu... ir net visai šviesių akimirkų būna tarp tų duobių.