QUOTE(Pinot noir @ 2015 07 24, 14:08)
Pajuodusių paakių tai ne, ir pati su tokiais.
Ir aš blūdiju, kai keltis 7.
To paties ir aš kartais noriu. Visos čia nori greičiausiai.
Prieš kelias dienas sutikau pažįstamą moterį, kuriai rado pikt. auglį. Ilga istorija. Žodžiu laukia operacija, chemo ir pan. Bet nustebino jos optimizmas, sako, ai, viskas čia bus gerai, turiu patekti į tą proc. pagyjančių nuo šitos ligos.
Aš buvau šokiruota.
Pagalvojau apie save, jei būtų toks atvejis (neduok dieve). Ištižčiau visiškai
Gal kur į mišką išeičiau. Tikrai neatrodyčiau ir nesijausčiau taip. Baimė nugalėtų. Esu mėmė.
Yra normalių žmonių ir tiek.
Ar esi kada buvus onko ligoninėj? Aš esu daug kartų, kai tėtis sirgo. Irgi buvau labai nustebinta, kad jokios graudulingos atmosteros ten nėra. Dieve mano. Pamenu, kaip vooooos užlipau kartą į 3a ten, man buvo žiauriai sunku. O tėtis pasitiko besišypsantis ir energingas, sako, kaip tau sekasi? Tiksliau, kalbėti jis jau negalėjo (gerklės vėžys), šnabždėjo.
Po dienos pasimirė kaimynas - kokių 30-40m vyras. Palatoje gulėjo dar kitas pan amžiaus vyras. Tėtis sakė, aš jau senas (na nebuvo jis dar toks labai senas lyg ir), bet kaimyno gaila, kad matė tas visas konvulsijas ir pan. Sako, prašiau, kad maisto, pusryčių neneštų, kol kūno neišnešė.
Nesu bendravus ten su kitais ligoniais, bet mama ir sesė kiek pabendraudavo. Negirdėjau jų kalbose jokių tragedijų, net liūdesio. Nžn., ar tai maskuotė. Gal tikrai Dievas nesiunčia, daugiau nei žmogus gali pakelti.
QUOTE(Pinot noir @ 2015 07 24, 15:34)
Gal ir susiimčiau į rankas tokiu atveju.
Bet jei kas artimam žmogui nutiktų, nu tai nežinau. Man čia yra baisiausia.
Nežinau, ar pavyktų susiimt po n m depresijų. Na, kai tas pat tėtis sirgo aš susiėmiau. Bet kas iš to susiėmimo. Po to trenkiaus snukiu į purvą tai, kad, pačios numanot... Todėl db manau, kad ne kiekvienam.
Man sakė, kad atrodau normali.
Tokia pat psichė, bet, vis tiek malonu.
