Depresija

Night, tu esi rimtai tikinti moteris. Kaip atvarysiu su rykste pas tave...

Siaip tai jo. Yra daugybe uztikrintu budu.

Sian psyxe pasake, kas po olanzapine as buvau geresnes nuotaikos ir mano mintys nebuvo tokios negatyvios. Olanzapina as nutraukiau pries pora menesiu.

Net aš to rimtumo nežinau, o tu žinai...
Ir, žinok, net fanatiškai praktikuojamas tikėjimas negarantuoja sielos ramybės.


Psichė - tai psichoterapeutė, ar psichiatrė?
Jei valandą kalbiesi, tai suprantu, bet jei vizitas į polikliniką, kažkiek min., tai susidaro nuomonę iš to, ką tuo metu mato. O ar tavo psichinė/emocinė būsena visada vienoda? Turbūt, ne.

Aš nebežinau kur dėtis nuo nerimų. Lexas nepadeda. Nu gal kokių 10proc. Reik ragaut ko kito. Nors dabar įtakoja ir darbe tempas paskutinėm dienom biškį per didelis, kaip man, labai pavargstu nuo gyvo ir daug bendravimo. Negaliu suvokt, ir pakęst derėjimosi, pvz., kai pasakau, kad viskas - netinka sąmata - linkiu susirasti už geresnę, nes nebeturiu iš ko mažinti, kad pati nenukentėčiau, zyzimas-ginčai-spaudimas-makaronais lyja dar kokį pusvalandį, tada jau išvis tenoriu atsigult į karstą, tegu nors gyvą laidoja. Nemoku apsakyt, kaip netoleruoju kartais spaudimo.

As ne apie tai. Tikejimas ir savizudybe....kazkaip nepakeliui.
Kodel tavo psichiatre nekeicia tau vaistu ar kombinaciju? Tavo savijauta ziauri ir nenormali. Man pakele fluanxoli iki 1 mg ir tai pasake paciai pasireguliuoti, kaip ji padalinti dienos begyje, nes veikia labai individualiai..
Tu esi gerusi nakciai kvetiapina? Ktiprion lyg ir vadinasi.

Šventoji, deja, nesu. Žmonės nuodėmingi. Turbūt, ne iš per gero gyvenimo planai apie žemiško gyvenimo baigtį. Prašau nepainiot čia tikėjimo, nes jei taip, išeitų, kad visi tikintys būtų psichiškai/emociškai sveiki. Deja, skaičiau, depresijom serga ir kunigai. Būna, ir tie žudos. Niekas neapsaugotas nei nuo vėžio, nei nuo sunkiai tveriamos nerimasties.
Priminsiu, kad kurį laiką gyvenu tik su raminačiais arba išvis be nieko.
Kvetiapino nesu, risperidoną esu. Skaičiau apie kvetiapiną, bent pagal aprašą, vargu, ar man jis į temą. Nebent dėl miego, bet, nemanau, kad vien dėl to verta neuroleptikus ryt - paprastesnių vaistų yra.

Sveiki, man labai keistai pagerejo po pirmo manijos epizodo, nes po jo seke depresijos epizodas. Tai as nusprendziau kad jei gali buti TAAIP gerai ir TAAIP blogai , tai turi buti ir vidurys ir tiesiog atsipalaidavau ir susitvarke (aisku liko kitu problemu).

siandien girdejau istorija,mire kaime suniukas vienu zmoniu,10 metu jam buvo,seimininkas aisku ji palaidojo,padare tvorele ir uzdege zvake,pats vienas apverke.dabar turi kita.keisciausia,kad is visu girdejusiu sita istorija man vienintelei norejos verkt ir buvo nuosirdziai gaila suns seimininko,atrodo,pati jauciu ta jo skausma.visi kiti pasisaipe,kad nepakviete i laidotuves...ir cia tas jausmas kai geda uz kita.
man tai taip primine kalyte,nes zinau,kad kai kuriems zmonems mano liudesys del jos,gryzimas is uk butent del jos yra juokingas.o man jos truksta iki siol...ir praejo dar tik 2 men beveik,o ta tustuma nemazeja nei kiek.geriau bent tiek,kad pagalvojus apie ja nebepuolu verkt.

Mano dvi degutes jau pasimire, baisiai liudna buvo. Dabar jau ir trecioji silpna, jauciu ryto nesulauks. Ziauriai skaudu Meja, as tave suprantu, turiu irgi mylima sune.

Bet va kiti žmonės mirus vienam, imasi kito. Aš savo laisva valia jau niekada nebeimčiau. Ir dabartinę katytę pasiėmiau mamos paraginta, nes jų ten pas kaimynų nesterilizuoja (pusiau laukinių), tai amžinai nėr kur dėti kačiukų. Nors tas, kur mirė akyse nebuvo grynai mano - ten tėvų+mano. Kaip ir dabar, kur sakiau, kad vargiai bepasimatysim su mamos katyte, tai ten tiek pat mano, tiek pat mamos, bet pas ją gyvena, tai jos skaitytųs. Kadais gyvenom kartu, buvo kaip šeimos, visų 3.

Mama irgi kai kačių gerbėja, tai pasiėmė mirus močiutei kaimynei katiną suaugusį, nes būtų giminaičiai sušaudę. Šunį dar turėjo ta močiutė. Jį nušovė.

Papildyta:
Gal čia didelis susireikšminimas ir savanaudiškumas, bet aš nuolat jaučiuosi, kaip tie niekam nereikalingi gyvūnai - gimei ir niekam čia to nereik. Naudos duot negebi, ir niekam tavęs (t.y., manęs) nereik ir tau ne kažko reik.

Papildyta:
Nežinau kodėl, niekas lyg nepasikeitė, bet po apsilankymo pas mamą man nesveikas nerimas, net baimė, dėl jos. Sakau dėl jos, bet, žinoma, dėl savęs čia iš tikro. Gal kad amžių savo paminėjo kalbantis... Žiūrėjom foto vieno giminaičio, kuris, kaip mama, sakydavo, visad kaip jaunikis atrodo. Dabar serga vėžiu, nors nesunki dar lyg ir stadija, ir padirba, bet jo vos ne visi artimieji iš jo motinos linijos nuo tos pat ligos yra išmirę. Sakiau, nu bet kaip pasikeitė, dabar jau tikrai ne kažką atrodo. Mama ir sako man - atrodo pavargęs, bet kad ir metų jam jau kiek... Po to pagalvojo dar ten kažkam, kad daug metų, po sako: ir man jau tiek ir tiek... Tada kažkaip neužfiksavau. Bet po to visi neramiai miegu. Nesaugumas gal, žinau, kad mama nelaimėj nepaliktų, bet iš tikro savanaudiškumas čia mano.

man tai normali reakcija atrodo. mes savo ziurkena laidojom, kapeli padarem, aisku neverkem kiek pamenu, bet vistiek gaila buvo. va neseniai pauksciukas pasimire balkone, jau masciau eit kur palaidot, bet paskui jis kazkaip dingo. ir dabartinis gyvunas kai numirs, zinau, kad labai liudesiu, ir palaidosim graziai.

Geras daiktas ATOSTOGOS. Miegasi be vaistų, o dabar einu pabėgioti. Nepykit už tokią žinutę be skausmo..