Ačiū labai labai už šilumą, Nidulia. Vertinu tai ir nepamiršiu. Kiemo dar nešluok, man labai dažnai būna, kad sunku išeiti iš namų... Iššluosiu aš jį tau, jei pasimatysim pas tave.

Bus vietoj sporto. Štai dukterėčios kūdikio neaplankau jų namuose beik metu laiko (turbūt rašiau čia, pas mano mamą matėmės ne kartą, bet kiek kviečia, namuos negebu aplankyti nieko, išskyrus savo mamą).
Aišku, gėda murmėt, tikrai noriu tokios šiltos draugijos. Bet pačios žinot, kaip su tais norais ir planais būna.

Ką tik išsiblioviau, išsikūkčiojau
ant visos bažnyčios. Vėl ėmiau manyt, kad apsėsta, nes tokį efektą man Šventovė sukelia ne pirmąkart, tik pirmąkart ten pasilikau tokiu atveju ir veikiau ką derėjo. T.y., bandžiau. Šiaip mane sunku pražliumbdyt. Ašaros upeliais tekėjo, snarglius į šaliką valiausi ir kūkčiojau (dabar juokinga, bet gerai, kad jį pasiėmiau apsigobt, žinau, kad kunigų nevalia gundyt nuogybėm. Nors ką aš ten visa pajuodus ir lašiniuota sugundysiu, bet kai jie tų mergų neturi, tai maža ką...) Daugiau nei pusę mišių prasėdėjau kaip kokia į islamą atsivertus, su tuo šaliu ant snukio vos ne čadrą pasidariau.