Treč. išvarai, berods?
Žliumbiu. Sakyčiau, kažkas naujo. Nors šiaip čia savigaila iš po vakar. Nors išsibaubus bent neskerdžia, nėr to tokio nerimo iki išprotėjimo.
Kad tik darbe ir toliau tvardyčiaus... Nors šiandien, kad *ūdina nuotaika suprato. Šiaip nuotaika aš nesiskundžiu, bet, kiek supantu, kiti žmonės taip supranta mano tokias stadijas. Nepamenu dėl ko, bet užmečiau "kiek čia man liko". Reakcijos tokios ne kokios susilaukiau... Nors db galvoju, penkiasdešimtmečiui gerai turėjo skambėt.
Nors, aišku, ne juos gi turėjau omeny.
Šiaip čia baikė, skaitau.
Gaila man savęs jau tikrai, kad tiek metų kuo toliau, tuo labiau, prasmės nematau, nerimas nemažėja, tesvajoju apie išėjimą. Nu. Duos Dievas stiprybės, kentėsiu. Tik kad, jaučiu, man gali ekspromtu užeit viską baigt. Dažnai taip darydavau esminius gyvenimo pasirinkimus (kokie jie ten esminiai, bet, pvz., stojimas į univerą šen, o ne ten, buvo sugalvotas per max. 1 min. laiko ir kitą dieną įvykdytas (būtų ir įvykdytas tą pačią min, jei būtų buvus galimybė). Tas pat su draugysčių rišimu su bernu ir pan.) Nžn., ko čia `giriuosi`. Turbūt garsiai pamąsčiau, kad kitiems visad buvau keistoka, nors nei čia kam tai įdomu, nei ką.
Meja, as tave suprantu, turiu irgi mylima sune.
, o kur kazkas TAVO? tavo gyvenimas o ne kitu.....!
Paklausti, aišku, nieks nedraus, maža ką, juk ir ne kokio super duper speco ieškojo, bet siūlyčiau pamiršt ir prisimint grįžus tik paskambint ("dėl visa ko"). Taip sakau, nes ir pati ieškojaus, ir dabar iš gan arti šiokias tokias atrankas matau, tai, žinai, kaip sako "šventa vieta laisva nebūna". 
