
žaidžiu su vaikais ir nerimas spazmais užeina. iš niekur atrodo. atrodo susitari su svaim, kad davai taip anaip trečiaip bet ir vėl toks fukt tirmometro stulpelis iki pat gerklės.
ir ištisai apie tuos darbus galvoju. kad man gyvenime kokie trys pasiūlymai yra nukritę, bet aš jų nusipurčiau iš baimės, aišku visada tam turint svarią begalo priežastį. bet iš tiesų tai iš didelio nepasitikėjimo, baimės, kad nesusitvarkysiu. kai kurie žmonės iššūkius priima su dideliu džiugesiu, susidomėjimu kaip čia jiems seksis, pavyks, kas buuus


ir kai galvoju apie kokį darbą galėčiau dirbti - nu nieko. sesle negalėčiau ne sbijočiau ne net ne tą ne taip suleisti, nors nurodymus duoda gydytojas, bet paimti kažką ne taip tai nesunku gi. kokia mokytoja - tai pergyvenčiau visą laiką kad mokinu neįdomiai, nekokybiškai, kad esu iš tų blogųjų mokytojų, kad kokie rezultatai mokinių neauksiniai, blogai išdėstau - viską ant savęs perkeldama. tai su tėvais ne taip sušnekėsiu, tai ne taip motyvuosiu, tai pati gal kažko nežinosiu. pardavėja - bijau pinigų, kad apsiskaičiuosiu, kokią akciją praleisiu ar lipduko neduosiu, net valytoja atrodo nežinosiu kaip ką ten daryt tai žiūrėk nenuvalysiu spintutės, tai dulkių paliksiu ir graušiuosi. nu nėra tokio darbo kuris man nekeltų siaubo. kinziterapeutė tai mažu ne taip ne tą raumenį patempčiau ir dar blogiau žmogui nepadaryčiau. kiti tvirtai žino ką daro ir kodėl net jei blogai, aš nežinau net jei gerai. niekada nesu tvirta.
šiandiena žiūrėjau laidą apie kažkokią Rusijos moterį išmėčiusią vaikus, skolinga milijona rublių ju alimentams ir tipo - nu bet man nesiseka. ir toks siaubas suėmė, kad gi aš taip pat tos atsakomybės už savo gyvenimą neprisiimu, ne tik daug atsakomybės užsikraunu kad AŠ tokia, bet ir aplinkai - kad tai vadovas ne toks, tai aplinkybės nepalankios, tai dar kas. kad aš galėčiau taip kirmyt gal ir sakyt tai darbo niekas neduoda ir pan. ir pagalvojau kad ta moteris nėra neatsakinga - ji nesuvokia kaip ir nemąsto tų atsakingųjų kategorijomis. ten rėkia kiti ant os kur tavo instinktas motinos - bet tai o ką daryt jei jo pas ją iš tiesų nėr ir ji nemoka. žodžiu nuo minčių visus nervus skauda ir paodį. niežti po oda. ir taip baisu kad nusivažiuosiu išprotėsiu ir linguosiu metų metus kur. ir taip baisu dėl vaikų ir dėl visko. ir taip baisu kad sunku kam paaiškinti. ir taip baisu kad gal tikrai taip nėra kaip įsivaizduoju ir kaip iš to išeiti.