Niekada neturėjom bendros sąskaitos, bendrų pinigų dėžučių ir pan. Esam neišlaidūs, vyras niekada neskaičiavo mano batų, aš - jo meškerių. Gyvenam pagal pajamas. Automobilį perku pati, jau ne pirmą, vyras sudalyvauja techninės dalies aptarime, pasirinkime. Nelabai ir žinom, kuris kiek uždirbam, galbūt aš daugiau... Vyras jaučiasi geriau, kad jis sumoka komunalinius mokesčius, nes aš ir taip per daug savarankiška, jo nuomone, tai nors tiek priklausomą mane nori matyt. Maistą perkam vos ne atskirai, nes aš saugau mūsų figūras ir sveikatas, gaminu liesesnį maistą. Kai jis užsinori, sau nusiperka "nuodėmingo", nes žino, kad namie ras liesos vištienos ar žuvies patiekalus su daržovėm. Didelius pirkinius perkam per pusę - tvora, vaikų mokslai, kelionės.
Klausiančiai patarčiau susėsti ir paklausti vienas kito - kaip įsivaizduoji piniginį šeimos gyvenimą, kaip tau atrodo, kaip turėtų būti? Tada ieškoti išeičių, kad abiems būtų priimtina. Gal tikrai kažkuris nevaldo savo poreikių.
Abu žinome vienas kito pajamas, bet nekontroliuojame visų išlaidų. Žinoma, jei tos pajamos būtų labai didelės, tai, turbūt kaip Rasma rašė, nebūtų poreikio žinoti - kiek ten tūkstančių eurų, ar 5, ar 10 pas kiekvieną kas mėnesį ateina. Bet kadangi sumos mažesnės, o abu planuojame ir šeimos atostogas, ir didesnius pirkinius, ir tris vaikus reikia išlaikyti - natūralu, kad turime žinoti realią finansinę situaciją. Papildomos kiekvieno pajamos - dažniausiai jau asmeninis reikalas.
Nors sąskaitos ir atskiros, abu dirbame, uždirbame daugmaž vienodai, bet griežto pasidalijimo nėra. Kartais moka vienas, kartais kitas, nesureikšminame. Tiesa, dažniausiai aš esu atsakinga už šeimos pramogas, atostogas, o vyras moka visus mokesčius, antros mašinos lizingą, rūpinasi degalais. Maistas - kaip kada gaunasi. Stambesni pirkiniai - abipusiu sutarimu, nėra taip, kad vyras nepasitaręs nuvažiavo ir nupirko MUMS šaldytuvą
Na ne, aš irgi visur noriu dalyvauti ir turiu savo nuomonę, net jei perkama iš jo kortelės.
Jo asmeniniai pirkiniai, kaip ir mano - asmeninis reikalas, tol, kol nenukenčia šeimos finansinė situacjja.
Nors sąskaitos ir atskiros, abu dirbame, uždirbame daugmaž vienodai, bet griežto pasidalijimo nėra. Kartais moka vienas, kartais kitas, nesureikšminame. Tiesa, dažniausiai aš esu atsakinga už šeimos pramogas, atostogas, o vyras moka visus mokesčius, antros mašinos lizingą, rūpinasi degalais. Maistas - kaip kada gaunasi. Stambesni pirkiniai - abipusiu sutarimu, nėra taip, kad vyras nepasitaręs nuvažiavo ir nupirko MUMS šaldytuvą
Na ne, aš irgi visur noriu dalyvauti ir turiu savo nuomonę, net jei perkama iš jo kortelės. Jo asmeniniai pirkiniai, kaip ir mano - asmeninis reikalas, tol, kol nenukenčia šeimos finansinė situacjja.
QUOTE(Monmorensi @ 2015 07 12, 17:36)
QUOTE(FLight @ 2015 08 17, 12:13)
Abu žinome vienas kito pajamas, bet nekontroliuojame visų išlaidų. Žinoma, jei tos pajamos būtų labai didelės, tai, turbūt kaip Rasma rašė, nebūtų poreikio žinoti - kiek ten tūkstančių eurų, ar 5, ar 10 pas kiekvieną kas mėnesį ateina. ...... abu planuojame ir šeimos atostogas, ir didesnius pirkinius, ir tris vaikus reikia išlaikyti - natūralu, kad turime žinoti realią finansinę situaciją. Papildomos kiekvieno pajamos - dažniausiai jau asmeninis reikalas.
Jo asmeniniai pirkiniai, kaip ir mano - asmeninis reikalas, tol, kol nenukenčia šeimos finansinė situacjja.
Jo asmeniniai pirkiniai, kaip ir mano - asmeninis reikalas, tol, kol nenukenčia šeimos finansinė situacjja.
tenka vėl sutikti.. Tik pas mus didžioji uždarbio dalis - vyro, mano pinigai daug mažesni. Iš esmės didelius pirkinius sprendžiam kartu, kasdieniai pirkiniai - to, kas arčiau parduotuvės būna, vaikų būreliai ir pan. ir pan. - tai iš mano, tai iš vyro sąskaitos... Nesureikšminam, nes pagaliau - vis tiek žinom ko kiek kas turi
Bet mūsų specifika šeimos tokia - kad mano vyras labai daug dirba, dažnai nebūna namuose ir norom nemorom aš viską turiu žinoti ir viską sukontroliuoti..
QUOTE(FLight @ 2015 08 17, 12:13)
Žinoma, jei tos pajamos būtų labai didelės, tai, turbūt kaip Rasma rašė, nebūtų poreikio žinoti - kiek ten tūkstančių eurų, ar 5, ar 10 pas kiekvieną kas mėnesį ateina.
Ne, čia ne pajamų dydžio klausimas..esu tikra, kad yra begalė žmonių turinčių daug geresnes pajamas ir daug labiau jomis besirūpinančių. Tiesiog po labai asmeninių sukrėtimų, labai keitėsi požiūris ir daug kam išvis sunku suprast, kad taip išvis būna.
Pinigai (o ir šiaip, kas materialu) nėra mano motyvacija, nėra mano tikslas. Aš apie tai labai retai galvoju, rūpinuos, pergyvenu ir pan. Yra pinigų - gerai, nėra - nereikia. Kiek turiu - užtenka. "Juodai dienai" šiukštu netaupau, gyvenu šiandien ir džiaugiuos. Vyras daug labiau pragmatiškas ir racionalus, kas labai gerai. Aš galiu išleist viską ką turiu ir nesukt galvos. Ir nebus man jokio diskomforto
Man neįdomi mano alga, vienodai gerai jaučiaus ir uždirbdama 345 Lt/mėn, ir uždirbdama 1000 /d. Kaip nekeista, man pasiteisina tai, kad kuo mažiau rūpinuos - tuo geresnė padėtis
Man svarbu tik gerai jaustis, tad užsikaukčiau "pririšta" prie materialių minčių, tik pelningos veiklos, absoliučiu "viskuo dalijimusi" šeimoje, prisirišimu prie daiktų, vietos, žmonių, materialaus gerbūvio ir t.t.
QUOTE(Rasma @ 2015 08 18, 23:34)
Pinigai (o ir šiaip, kas materialu) nėra mano motyvacija, nėra mano tikslas. Aš apie tai labai retai galvoju, rūpinuos, pergyvenu ir pan. Yra pinigų - gerai, nėra - nereikia.
Rasma, man truputį panašu į kraštutinumus...
Arba prisirišus ir gyvenama tik materaliniais dalykais, arba niekas nesvarbu, skrajojama padebesiais? Juk ir tie, kurie labai gerai žino vienas kito sumas sąskaitose, nebūtinai gyvena vien pinigais ir nebūtinai pinigai jų tikslas...Visgi norėčiau paprieštarauti. Jei vyras neuždirbtų pakankamai, tikrai suktumėte galvą, ką daryti, kaip susimokėti mokesčius, iš ko nupirkti vaikams maisto, drabužių, samdytis auklę ir kt. Kadangi jūsų vyras uždirba pakankamai ir gali pats vienas išlaikyti šeimą su visais jos papildomais poreikiais (kaip namo statybos ir kt.) - jūs galvos ir nesukate
Iš tiesų, tai visai neblogas variantas
QUOTE(FLight @ 2015 08 19, 12:23)
Daugiau žmonių gyvena ir mato ateitį, būtent - suka galvą, o aš gyvenu tik šiandiena. Pas mane nėra "rytojaus" ir aplinkinius tai šiek tiek erzina. Tiesiog jums sunku įsivaizduoti tą jausmą, kuriuo aš gyvenu ir viską matot kiek per kitą prizmę
Man sunku tai paaiškinti ir gal net to nedarysiu, nes jau matau, jog nel.supratot ką bandžiau paaiškinti 
Mes su vyru 20 m jau drauge ir net nuosavo būsto neturim, 5-iese turim svetimus 60 kv.m.ir žinot, tas visai nesvarbu. Aš nežinau ar jis gali išlaikyti mus visus vienas, ar negali, negalvojau niekad. Aišku, vyras suka galvą ir planuoja ateitį, gal auklėtų ir mane, bet išvis mes žiaurios priešingybės, mums visai nepakeliui ir vėl pasikartosiu, bet mano gyvenime rytojaus nėra.
Man buvo 20 m aš visam likusiam gyvenimui nusimečiau galvojimo apie rytdieną jungą. Tai buvo labai stipri patirtis. Taip kad galėčiau gyventi bet kur, bet kokiom sąlygom, su bet kokiom pajamom ar be jų, visai gali būti, jog ir teks.
Jau į vyrą kokių vilčių nededu, labai jau idiotiška būtų tuo "užsiliūliuot"
QUOTE(Rasma @ 2015 08 19, 17:19)
QUOTE(FLight @ 2015 08 19, 12:23)
Daugiau žmonių gyvena ir mato ateitį, būtent - suka galvą, o aš gyvenu tik šiandiena. Pas mane nėra "rytojaus" ir aplinkinius tai šiek tiek erzina. Tiesiog jums sunku įsivaizduoti tą jausmą, kuriuo aš gyvenu ir viską matot kiek per kitą prizmę
Man sunku tai paaiškinti ir gal net to nedarysiu, nes jau matau, jog nel.supratot ką bandžiau paaiškinti Mes su vyru 20 m jau drauge ir net nuosavo būsto neturim, 5-iese turim svetimus 60 kv.m.ir žinot, tas visai nesvarbu. Aš nežinau ar jis gali išlaikyti mus visus vienas, ar negali, negalvojau niekad. Aišku, vyras suka galvą ir planuoja ateitį, gal auklėtų ir mane, bet išvis mes žiaurios priešingybės, mums visai nepakeliui ir vėl pasikartosiu, bet mano gyvenime rytojaus nėra.
Man buvo 20 m aš visam likusiam gyvenimui nusimečiau galvojimo apie rytdieną jungą. Tai buvo labai stipri patirtis. Taip kad galėčiau gyventi bet kur, bet kokiom sąlygom, su bet kokiom pajamom ar be jų, visai gali būti, jog ir teks.
Jau į vyrą kokių vilčių nededu, labai jau idiotiška būtų tuo "užsiliūliuot"
Ir jei vieną dieną vyras išeis, pliks jus su vaikais (o jų, kiek žinau, turite), vis dar pasakosite apie tai, kad jums nesvarbu, galite uždirbti 345 lt ir jaustis laiminga? Kai vaikai net stogo neturėtų, nei maisto, apie lavinimą net nekalbu?
Ar permestumėte ir vėl atsakomybę kitiems - atiduotumėt į vaikų namus, numestumėt auginti seneliams, dėdėms, tetoms, ir toliau plasnotumėt laiminga kaip drugelis, nejausdama atsakomybės, galvodama tik apie tai, kad jums gerai, ir lai visi kiti suka galvas dėl jūsų reikalų ir jumis, tokia visa nuostabia, rūpinasi?
QUOTE(Bitės šešėlis @ 2015 08 19, 16:27)
Ir jei vieną dieną vyras išeis, pliks jus su vaikais (o jų, kiek žinau, turite), vis dar pasakosite apie tai, kad jums nesvarbu, galite uždirbti 345 lt ir jaustis laiminga? Kai vaikai net stogo neturėtų, nei maisto, apie lavinimą net nekalbu?
Ar permestumėte ir vėl atsakomybę kitiems - atiduotumėt į vaikų namus, numestumėt auginti seneliams, dėdėms, tetoms, ir toliau plasnotumėt laiminga kaip drugelis, nejausdama atsakomybės, galvodama tik apie tai, kad jums gerai, ir lai visi kiti suka galvas dėl jūsų reikalų ir jumis, tokia visa nuostabia, rūpinasi?
o ko jus dabar cia su tokiom "idomiom" isvadom
liktu viena, tai ir pradetu rupintis pinigais, vaiku islaikymu ir rytojum. o dabar yra kas del to suka galva, tai kam jai vargintis? As irgi noreciau taip atsiputus gyvent, ale nepajegciau, nuolat galvoju o jeigu....
QUOTE(Bitės šešėlis @ 2015 08 19, 17:27)
Ir jei vieną dieną vyras išeis, pliks jus su vaikais (o jų, kiek žinau, turite), vis dar pasakosite apie tai, kad jums nesvarbu
Ar permestumėte ir vėl atsakomybę kitiems - atiduotumėt į vaikų namus, numestumėt auginti seneliams, dėdėms, tetoms, ir toliau plasnotumėt laiminga kaip drugelis
Ar permestumėte ir vėl atsakomybę kitiems - atiduotumėt į vaikų namus, numestumėt auginti seneliams, dėdėms, tetoms, ir toliau plasnotumėt laiminga kaip drugelis
O kodėl jis mane paliks su vaikais? Su vaikais ir išeis, jei vaikai dar bus tokio amžiaus, jog priklausomi nuo tėvų. Neprotinga būtų palikti vaikus man, nes tiesiog aš net nežinau ar dar juos ir užauginsiu, ir mes abu tai žinome. Visai g.b., kad kažkada vaikams (kai jau drugeliu plasnosiu
) padės jų krikšto tėvai, aš apie tai jau kalbėjusi ir prašiusi. Aš laiminga ne uždirbdama, aš laiminga gyvendama. Duok Dieve, jog jūs man dar daug tos ateities planuojate
Bet man yra tik čia ir tik dabar, šiandien.P.S. aš vaikus apdraudusi kaupiamuoju draudimu su našlaičių pensija. Kiekvieną mėnesį, trūks plyš, bet pirmiausia aš iš savų pinigų moku visai nemažas įmokas už visus tris.
QUOTE(Rasma @ 2015 08 19, 16:41)
Neprotinga būtų palikti vaikus man, nes tiesiog aš net nežinau ar dar juos ir užauginsiu, ir mes abu tai žinome. Visai g.b., kad kažkada vaikams (kai jau drugeliu plasnosiu ) padės jų krikšto tėvai, aš apie tai jau kalbėjusi ir prašiusi.
Aš laiminga ne uždirbdama, aš laiminga gyvendama.
) padės jų krikšto tėvai, aš apie tai jau kalbėjusi ir prašiusi. Aš laiminga ne uždirbdama, aš laiminga gyvendama.
Rasma, atrodo, supratau..
Stipri moteris esate 
QUOTE(Rasma @ 2015 08 19, 17:41)
O kodėl jis mane paliks su vaikais? Su vaikais ir išeis, jei vaikai dar bus tokio amžiaus, jog priklausomi nuo tėvų.
Išeiti galima įvairiais būdais. Gali jus palikti (nuo to nesame nė viena apsaugota, nebūtumėt nei pirma, nei paskutinė palikta su vaikais dėl kitos), gali išeiti ir anapus (neduok die).
Jūs to niekad negalit žinoti - ar mąstymas nepasikeistų ir tokiu atveju? "Nevilktumėt jungo", o savo pagimdytus vaikus atiduotumėt kam nors kitam, kuris "pavilktų jungą" už jus?
Papildyta:
QUOTE(FLight @ 2015 08 19, 17:46)
Aš irgi tą supratau (iš kitų temų).
Tiesiog turiu skaudžios patirties giminėj, kad tas, kuris turėjo visais ir visaip pasirūpinti, išėjo pirmas. O likusysis.. o ką jis? niekad apie rytdieną negalvojęs, staiga tapo viso jungo perėmėju, ir laimė, sėkmingai, jau ir anūkų jungą neša
Gyvenimo nenuspėsi...
Man nuo jaunystės labai svarbu neprisirišti ir nepririšti nieko..
Taip, jūs labai teisi, gali būti visaip, mes nė vienas nežinome kaip bus
Jeigu, neduokdie, taip nutiktų, tai aš viską darysiu dėl vaikų. Aišku, kas per klausimas...aš niekad neturėjau to jausmo, kad kažkas kažką man privalo. Man lengviau duoti, nei imti. Ir išgyvensiu bet kokiom aplinkybėm, žinau tai.
Paradoksas, bet tiesiog mano gyvenime viskas taip dėliojasi, kaip tyčia, kad nuolat esu "išbandoma" galimybėmis. Aš tikrai jau pradedu tikėt, kad kai lengviau į viską žiūri, lengviau visko pasieki (ar kaip čia geriau pasakyt...)
Ai, tiesiog gal aš nemoku net perteikti to savo požiūrio, jausmų. Aš nieko iš nieko neprašau ir nesitikiu, tik man labai sunku prisirišti prie žemiškų dalykų.
QUOTE(Bitės šešėlis @ 2015 08 19, 17:50)
O likusysis.. o ką jis? niekad apie rytdieną negalvojęs, staiga tapo viso jungo perėmėju, ir laimė, sėkmingai, jau ir anūkų jungą neša
Gyvenimo nenuspėsi...
Gyvenimo nenuspėsi...
Taip, jūs labai teisi, gali būti visaip, mes nė vienas nežinome kaip bus
Jeigu, neduokdie, taip nutiktų, tai aš viską darysiu dėl vaikų. Aišku, kas per klausimas...aš niekad neturėjau to jausmo, kad kažkas kažką man privalo. Man lengviau duoti, nei imti. Ir išgyvensiu bet kokiom aplinkybėm, žinau tai.
Paradoksas, bet tiesiog mano gyvenime viskas taip dėliojasi, kaip tyčia, kad nuolat esu "išbandoma" galimybėmis. Aš tikrai jau pradedu tikėt, kad kai lengviau į viską žiūri, lengviau visko pasieki (ar kaip čia geriau pasakyt...)
Ai, tiesiog gal aš nemoku net perteikti to savo požiūrio, jausmų. Aš nieko iš nieko neprašau ir nesitikiu, tik man labai sunku prisirišti prie žemiškų dalykų.
