QUOTE(Riviera Maya @ 2015 07 28, 19:35)
Man Dievas yra tas pats ir vienintelis nuo pat mazens
Supratau, kad bendruomenė tau reikalinga buičiai, o Dievo klausimu kiti žemės gyventojai (artimesni ir tolimesni) tau nieko reikšmingo neturi/negali pasakyti, jie tuo klausimu nekompetentingi. Ir vis dėl to, pakartosiu klausimą - kodėl manai, kad Dievas, sukūręs žmogų bendruomenišką, santykiui su savimi tą žmogų iš bendruomenės ištrauktų, paliktų vieną, neduotų jam bendruomenės?
QUOTE(BitėMaja @ 2015 07 29, 15:36)
1. Šis klasikinis pavyzdys teigia, kad jei turim kažką sudėtingo (pvz. laikrodį), reiškia tai kažkas sukūrė, jis neatsirado pats savaime.
Ar visata visais aspektais yra kaip laikrodis?
Jei turite kūrėją, sukūrusį visatą, iki kur jis viską sukūrė, kada paleido savieigai? Žvaigždes, planetas? Gyvybę? Pirmą amebą? Stuburinius? Žmones? kuriuos? Homo habilis? Sapiens? Mus visus iki mažiausių detalių?
Ar tikite evoliucija? Ar manote, kad yra gyvybė kitose planetose?
Bet dėdė dievas kūrėjas davęs žemę žmonėms yra per siauras šiuolaikiniam žmogui. Plečiasi pasaulio suvokimas.
2. Kodėl manai, kad Dievas/Kūrėjas nori, kad žmonės rinktųsi jo garbinti?
Bendruomenė žmogui reikalinga, taip. Ar bendruomenė gali būti tik susirenkanti religijos tikslais?
3. Klasika: Moralė ≠ Religija. Ne visiems reikia religijos, ar net Dievo, kad mylėtų gamtą/žmones, nebūtų "godūs", dar kokių nesąmonių nedarytų.
О ši ST dalis manau atspindi žmogaus mąstymą, kad: "aš tai jau negyvūnas.

aš - dievo paveikslas" Žodžiu, žmogus atskiriamas nuo gamtos.
Tiesa, nežinau, kur parašyta "rūpintis", aš kalbu apie Genesis 1:26. Jei parašysite, mielai paskaitysiu.
1.Teisingai, šis pavyzdys tik tiek ir tesako

. Jokiu būdu visada nėra kaip laikrodis.
Man asmeniškai visai neaktualu, iki kurios vietos Kūrėjas kūrė asmeniniu įsikišimu, o nuo kur paleido savieigai, užtenka suvokti, kad yra priežastis - Kūrėjas. Evoliucija tikiu, nes paskutinį šimtmetį mus taip mokė. Tačiau žinau, kad evoliucijos teorija turi spragų, ne visos grandys toje grandinėje atrastos. Ir nematau problemos, jei Kūrėjas tam tikrais momentais betarpiškai įsikištų į savo kūrinijos vystymąsį, ar Jam kas galėtų uždrausti? Dėl gyvybės kitose planetose - kodėl ne, ŠR nekalba apie tai, nes, matyt, neaktualu.
Dėdė Dievas, ar senelis ant debesėlio ne tik šiuolaikiniam žmogui per siauras, tai tiesiog primityvus, vaikiškas vaizdinys. Net ST nerasi tokio. Todėl, ypač šiuolaikinei visuomenei, reikėtų plėsti savo suvokimą, gilintis, juolab, kad ir prieinamos medžiagos yra neaprėpiamai daug.
2. Apie Kūrėjo garbinimą kalba ŠR, ir apie nuolatinį bendravimą, santykį su Dievu. Galiausiai, kodėl Kūrėjas turėtų sukurti žmogų ir jį "numesti", užmiršti, neturėti su juo reikalų? Rodos nerašiau, kad bendruomenė gali būti tik susirenkanti religijos tikslais

. Tiesiog nustebino mintis, kad žmogus iš esmės bendruomeniškas, bet religijos tikslais bendruomenės nereikia.
3. Taip, ne visiems reikia religijos, kad neprarastų žmogiško veido. Bet tik todėl, kad Dievo įsakymai yra įrašyti (gal ne pažodžiui

) žmogaus prigimtyje. Jei ta prigimtis nėra labai sužalota, žmogus natūraliai jų laikosi, nors jie ir nėra labai patogūs. Taigi jis jokiu būdu nėra atskiriamas nuo gamtos.
Sakyčiau atvirkščiai - žmogus yra trapus, sukurtas iš dulkių (
'Adam' iš
'adamah' - iš
žemės.). Tačiau savitas gyvūnas savo Dievo įkvėptu "gyvybės alsavimu", Dievo įkvėptas "alsavimas" duoda žemės dulkėms gyvybę. Šitas žmogus negali būti vienas, jo būtis reikalauja ryšio su Kūrėju, su kūrinija ir moterimi.
Pažodžiui, žinoma, nėra parašyta, bet žodžiai "valdyti' ir "viešpatauti" tą suponuoja:
Dievas juos palaimino, tardamas: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams(Pr 1,28).
Žmogus priklauso medžiaginei kūrinijai, tarp žmogaus ir žemės gilus ryšys, nuodėmės nesudarkytame Sode žmogaus darbo tikslas buvo užbaigti Kūrėjo darbą.