QUOTE(_una_ @ 2015 07 30, 12:26)
1.Teisingai, šis pavyzdys tik tiek ir tesako 
. Jokiu būdu visada nėra kaip laikrodis.
2. Apie Kūrėjo garbinimą kalba ŠR, ir apie nuolatinį bendravimą, santykį su Dievu. Galiausiai, kodėl Kūrėjas turėtų sukurti žmogų ir jį "numesti", užmiršti, neturėti su juo reikalų? Rodos nerašiau, kad bendruomenė gali būti tik susirenkanti religijos tikslais
. Tiesiog nustebino mintis, kad žmogus iš esmės bendruomeniškas, bet religijos tikslais bendruomenės nereikia.
3. Taip, ne visiems reikia religijos, kad neprarastų žmogiško veido. Bet tik todėl, kad Dievo įsakymai yra įrašyti (gal ne pažodžiui
) žmogaus prigimtyje. Jei ta prigimtis nėra labai sužalota, žmogus natūraliai jų laikosi, nors jie ir nėra labai patogūs. Taigi jis jokiu būdu nėra atskiriamas nuo gamtos.
Sakyčiau atvirkščiai - žmogus yra trapus, sukurtas iš dulkių ('Adam' iš 'adamah' - iš žemės.). Tačiau savitas gyvūnas savo Dievo įkvėptu "gyvybės alsavimu", Dievo įkvėptas "alsavimas" duoda žemės dulkėms gyvybę. Šitas žmogus negali būti vienas, jo būtis reikalauja ryšio su Kūrėju, su kūrinija ir moterimi.
4. Pažodžiui, žinoma, nėra parašyta, bet žodžiai "valdyti' ir "viešpatauti" tą suponuoja:
Dievas juos palaimino, tardamas: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams(Pr 1,28).
Žmogus priklauso medžiaginei kūrinijai, tarp žmogaus ir žemės gilus ryšys, nuodėmės nesudarkytame Sode žmogaus darbo tikslas buvo užbaigti Kūrėjo darbą.
. Jokiu būdu visada nėra kaip laikrodis.2. Apie Kūrėjo garbinimą kalba ŠR, ir apie nuolatinį bendravimą, santykį su Dievu. Galiausiai, kodėl Kūrėjas turėtų sukurti žmogų ir jį "numesti", užmiršti, neturėti su juo reikalų? Rodos nerašiau, kad bendruomenė gali būti tik susirenkanti religijos tikslais
. Tiesiog nustebino mintis, kad žmogus iš esmės bendruomeniškas, bet religijos tikslais bendruomenės nereikia.3. Taip, ne visiems reikia religijos, kad neprarastų žmogiško veido. Bet tik todėl, kad Dievo įsakymai yra įrašyti (gal ne pažodžiui
) žmogaus prigimtyje. Jei ta prigimtis nėra labai sužalota, žmogus natūraliai jų laikosi, nors jie ir nėra labai patogūs. Taigi jis jokiu būdu nėra atskiriamas nuo gamtos.Sakyčiau atvirkščiai - žmogus yra trapus, sukurtas iš dulkių ('Adam' iš 'adamah' - iš žemės.). Tačiau savitas gyvūnas savo Dievo įkvėptu "gyvybės alsavimu", Dievo įkvėptas "alsavimas" duoda žemės dulkėms gyvybę. Šitas žmogus negali būti vienas, jo būtis reikalauja ryšio su Kūrėju, su kūrinija ir moterimi.
4. Pažodžiui, žinoma, nėra parašyta, bet žodžiai "valdyti' ir "viešpatauti" tą suponuoja:
Dievas juos palaimino, tardamas: Būkite vaisingi ir dauginkitės, pripildykite žemę ir valdykite ją! Viešpataukite ir jūros žuvims, ir padangių paukščiams, ir visiems žemėje judantiems gyvūnams(Pr 1,28).
Žmogus priklauso medžiaginei kūrinijai, tarp žmogaus ir žemės gilus ryšys, nuodėmės nesudarkytame Sode žmogaus darbo tikslas buvo užbaigti Kūrėjo darbą.
1. taigi ir negalima daryt tiesioginės išvados, kad jei purtant detales laikrodis nesusidaro, tai iš to seka, kad per milijardus metų (kas žmogaus protui nesuvokiamai ilgas laiko tarpas) negalėjo tinkamoms sąlygoms susiklosčius atsirasti pirmoji gyvybė, vykti evoliucija, atsirasti žmogus..
Žmogaus atsiradimas yra visiškas atsitiktinumas, evoliucija yra nenuspėjamas, daugelio faktorių veikiamas procesas. Lygiai taip pat galėjo žmonių ir nebūti. Galėjo gyvent dinozaurai.
Evoliucija savaime neprieštarauja dievo kūrėjo egzistavimui, bet žmogaus kaip aukščiausio, svarbiausio kūrinijoje iškėlimui - Taip.
2. Taip, ji rašė, kad bendruomenės reikia, ir ką ja laiko.
Tai, kad bendruomenė daugumai žmonių reikalinga, nereiškia, kad reikia bendruomenių skirtingiems gyvenimo aspektams.
Jei religinės bendruomenės dėl kažkokių priežasčių nepriimtinos, tai negi savą sektą kursi, kad tik būtų kažkokia bendruomenė?
3. Ne visai supratau mintį, bet apie atskyrimą nuo gamtos turėjau omeny, kad tas pats ŠV išskiria žmogų, kaip valdovą, Dievo paveikslą, ir pan. O ne pastato viename lygyje su gyvūnais, gamta (ar žemiau, kaip pagonybėje).
4. Būtent, cituojate tą pačią Genesis, kur nieko apie jokį rūpestį nėra. Būtent apie valdymą, viešpatavimą. Man tai toli gražu ne tas pats.
Ir ką, prisidauginom, prisiveisėm, naudojomės kuo galėjom, išpildėm šį Genesis skatinimą su kaupu. Bet mūsų kaip rūšies ateitis toli gražu negarantuota.
Kuo daugiau išmokstam, sužinom, tuo darosi sudėtingiau į ankstesnes formas sudėti savo pasaulėžiūrą. Pagonybė, kaip jūs sakote, garbino gamtą, nes jos prisibijojo (necituoju pažodžiui), nesuprato, kaip kas veikia. Kitos religijos ne kitokios - žmogus daug ko nežino, nesupranta, tam randa paaiškinimą (kad ir ne ant debesėlio ar Olimpo kalno sėdinčią, bet sužmogintą/antropomorfinę dievybę/es).
