Depresija, nerimo sutrikimai

Lucerai buvo visiškai dzin, ką apie ją komentavo, tiksliau kaip nuo žąsies vanduo. Ji tą patį rašė ir daugelyje ligų temų. Ir dabar, jei goolej ieškosit temos apie kokią nors ligą ir "išmes" supermamas, tai bet kokioj temoj ji buvo.
Nei ji prašėsi to davimo į snukį, nei ką.
Tik labai nusibosdavo kasdien su vis nauja nesąmone, nervindavo daugelį.Ypač vieną, kuri neapsikęsdavo dažnai.
Perspausdavo su tom ligom ir bernų paieška.

Kiek pamenu, ji buvo čia užėjus ir rašė, kad susitvarkė gyvenimą, ta prasme, kad lyg ir ištekėjus. Tai ir gerai, jei tiek reikia laimei. Gal tik to ir reikėjo.

Labai sudetinga nustatyti tas patycias. Savaime suprantama, tie klasikiniai atvejai, kai tendencingai puola, dar masiskai, tyciojasi, saiposi ar net smurtauja.
Bet yra kitos situacijos, kai nesuprasi taip lengvai, kai vienas vienaip priima, kitas kitaip. Nes kur ta riba, kai yra gal siaip gincai, ar kritika, ar spilkavimasis, ar tiesiog pajuokavimas. Vienas gal pats pasijuoks is saves, ar atsikirs ir visi kartu pasijuoks, kitas priims kaip tyciojimasi. Akivaizdu, kad ir mes skirtingai net cia matom situacijas, ir netikiu kad kuri nors kada nors kryptingai piktybiskai tyciojosi su tikslu pasityciot. Nezinau kaip to reiktu isvengt. Kaip but su visais saldziam shilkiniam ir pan.

Betgi buvo to kryptingumo. Neminėsiu vardais, prieš metus ar kelis. Buvo kelios čia jau nebesilankančios. Tiesa, ar tai patyčios, ar pagieža, ar tiesiog įkandimas, sunku apibūdint. Bet kad tikslingai, tai faktas.

Manau, to ir uztenka.

kad tai labai individualu. vienam tai atrodo patycia kitas demesio nekreipia. o ar tai patycia ar ne turetu buti to zmogaus jausmas. tik kad retas pasako tikriausiai. kencia ir..tikisi kad kitas susipras ir nebesitycios. arba bijo kad jei pasakys tai tada pasijuoks ir dar labiau tyciosis. as panasiai jausdavausi su keliomis draygemis. nepavadinciau tto patyciom bet man to sarkazmo mano atzvilgiu budavo per daug. po viena kai bendraudavom budavo smagu kai bendra kazkaip man ant galvos lipdavo. ar pati kalta buvau nezinau. gal kad leidausi. bet kaip nesileisti neturejau zalio supratimo. o joms mergiskai smagu buvo ir tiek. kadangi pati juokdavausi tai ir neitare kad man baisiai nepatiko.

- pritariu. Ir manes labai nenustebino. Esme daugumos bent jau man nesiskyre, cia ar gyvai. Tik gyvai lengviau tas kad viskas vyksta zemiskiau ir nebuna situ sudetingu diskusiju. Ty cia visos atrodydavom rimtos ir kenciancios, o gyvai ir pagerdavom ir zvygaudavom, visai ne kaip depresikes:)

- butent. Apie lucero as per gudriai galvojau. Buvau tikra kad trolina, ir dar atrode taip itaigiai. Dabar gal nieko tokiam zmogui nesakyciau, zinodama koks jis.

- jo, buvau ikyri. Ir tu tada labai pikta buvai, vemei ant visko, pamenu kazkokia svente iskoliojai ar pan. , kad jau paskui visos pasikapojom, ne as viena.
Bet gal ir gerai, issiskirstem, pabuvom be forumo. Dabar va atsinaujines vel susirinko.

Papildyta:


Tai va, ir sakau kad sudetinga. Jei tu pati juokiesi, gal dar ka paantrini, tai ir atrodo trolinimas.
As pvz pati jauciu, kad turiu tokiu savybiu, ar faktu, apie kuriuos draugai uzmesdavo, ar sarkastiskai pajuokaudavo, bet as pati ta bajeri priimdavau, juokaudavau atgal, nes paciai buvo juokinga. O kita karta atrodo zodi pasako ir izeidzia.
Gal reikia kazkaip parodyt, jeigu tau kas nors izeidu. Arba pasakyt tiesiai, kad tai nepatinka. Arba atsikirst, kas irgi parodo kad nepatinka.
Nors velgi, anot Alekseiciko, bet koks isizeidimas tai musu silpnumas. Nu tipo, niekas neizeis jei mes patys neisizeisim.

Valgiu galima ne tik mylėti, bet ir kenkti sau. Tarkim, valgyti per daug ir po to blogai jaustis, bet vis tiek valgyti ir toliau, ir taip pasikartojančiai... Bet norėčiau manyti, kad tau taip nėra ir kad valgai iš meilės sau Na arba tiesiog todėl, kad nori valgyt.


Norėčiau sutikti CH, jos kačiuką turiu jau 3 metai. Draugas padovanojo. Tai mylimiausias padarėlis ant svieto. Ir pats fainiausias. Kurį laiką siųsdavau nuotraukas per SM, asmeninėmis žinutėmis, bet po kurio laiko vėl man apsireiškus su nuotraukomis nebeatrašė, na tai aš ir neberašau..


Primena vieną anekdotą - pagaliau savaitgalis! Pagaliau galėsiu be kamščių nuvažiuoti į darbą!

Night, tave labai suprantu dėl klaidų. Nežinau, kaip kitaip išsireikšti. Ir pasitikrini, ir žinai, kad klysti ir į ką reikia atkreipti dėmesį, ir susikaupi, atrodo, ir atidžiai, neskubėdama darai, na ir vis tiek, kaip tyčia jų pilna... Rašau čia ir apie save, mano vadovai jau rankas turbūt nuleido, kad aš pasitaisyčiau, nes buvo rimtas pokalbis, kuris man kainavo algos pakėlimą, kad per daug darau klaidų, netobulėju ir kad jei nepasitaisysiu turės su manim atsisveikinti.. Žinoma, tai sukėlė man dar didesnį stresą ir klaidos niekur nedingo, kad ir kiek patirties darbe įgaučiau, vis tiek pastoviai priveliu klaidų, mano darbą turi tikrinti vadovai, jaučiuosi nenaudinga. Tupinėju vietoje, man duoda paprastesnius darbus, neduoda atsakingesnių arba juos pertikrina visada, nes žino, kad aš nesugebu padaryti gerai. Nors visada buvau stropi pirmūnė, gaunu stipendiją, esu kruopšti ir bla bla. Ir tos klaidos man jau kainavo du darbus. Netiesiogiai, bet iš esmės didelę dedamąją turėjo, kad atsisveikintume. Dabar dirbu paprastesniame ir nors norėčiau atsakingesnio, darbo su daugiau bendravimo ir organizavimo, negaliu jo dirbti ir gauti, nes nepadirbu paprasto, techniško..

Jau kuris laikas apie tai sakiau savo psichiatrei, tai ji man davė siuntimą pas 'aukščiausio lygio' specialistus, užsirašiau kitai savaitei. Bet bijau, kad iš siuntimo lapelio nesupras jie, kad man išties negerai kažkas, nes juk daug žmonių tiesiog išsiblaškę ir klystantys. Bet aš jau nebegaliu, nežinau, kas man yra, nu negali būti tiesiog šiaip nesusikaupimas. Kažkokios jungtys trūkinėja smegeninėj. Galima gal ištirti ir paskirti gydymą. Tik ar viešoj gydymo įstaigoj, be kyšių, kas nors apsiims Ir jau tikrai negalėčiau vaikščiot į kokias psichoterapijas, nebent iš darbo išeit. Patys neatleidžia kol kas, laiko mane tokią...

Aišku, prie viso to niekur nedingęs nerimas, nuolatinis nuovargis ir irzlumas, nuotaikų kaitos ir galvos svaigimas. O gydausi jau metus. Prisiguodžiau

Dar apie minėtą nepilnametę, atėjo mintis, kad gal jai trūko meilės ir šilumos, supratimo iš tėvų, nepritapo prie bendraamžių, todėl dėmesio ir bendravimo ieškojo bernų kompanijose. Taip jautėsi vertesnė, taip jausdavosi geriau. Sunku pasakyt, bet netikiu, kad ji gerai jautėsi taip save dalindama.

Patyčios niekur nėra gerai. Nebent malonu tiems, kurie jas propaguoja, jaučiasi susivieniję, stipresni. Turbūt nėra atvejo, kad akis į akį, niekam apie tai nežinant iš šalies, iš niekur nieko šaipytųsi iš žmogaus. Visada yra palaikymas, užnugaris, pritarimas. Kažkokia psichologinė nauda. Aš pati patyriau patyčias mokykloje, gal 2-3 metus jos tęsėsi. Buvau atstumtoji. Iš dalies jaučiuosi ir pati kalta, nors ir suvokiu, kad neturėčiau. Neturėjau bendravimo įgūdžių, negavau jų iš šeimos. Tai atsiliepia ir dabar, darbiniuose kolektyvuose, sunkiai išmokau, kaip reikia elgtis, kaip bendrauti, kad nebūtum atstumtas, kad būtum priimtas, man tai nėra natūralu, turiu per prievartą apsimesti tokiu žmogumi, kad kitiems nors kiek patikčiau, kad galėčiau susipažinti su naujais žmonėmis, išlaikyti draugystę. Kartais nepavyksta, kartais suklystu, per daug atsipalaiduoju, po to pati save graužiu, kad neteisingai sureagavau, kad ne taip reikėjo kalbėti, pasakyti, per mažai atsižvelgiau į kitą žmogų, analizuoju nuolat savo elgesį.

Man bloga.

Iskisk galva pro langa ir apvemk kaimyna
Bus ne tik tau vienai bloga, bet ir kaimynui

man dusioj labai negera.
surukiau cigarete.
eisiu ratuka ikalsiu.
dar norisi kanors bloga sau padaryti, bet gal apseisiu...
verkti lyg ir norisi, bet asaros nebega.

ar geri rimtesnius vaistus? ar tik raminancius?
tau del kazkokiu situaciju blogai? ar be priezasties?