Įkraunama...
Įkraunama...

Depresija, nerimo sutrikimai

QUOTE(kliomba @ 2015 08 28, 18:29)
Aha, ir pakantumo, kai nelabai idomu,  ir ramiai kito skausma pamatyt, nes negali isbegt. Ir net agresija priimt, nes pasitaike ir psichopatu kurie koliojo baisiais zodziais.

O tu ir sitoj temoj seniau budavai kokiu nors kitu vardu, ar ne?

Pora kartu gal. Dabar tik cia bendrauju .
Atsakyti
QUOTE(GalvaPoSmėliu @ 2015 08 28, 17:43)
Pora kartu gal. Dabar tik cia bendrauju .

Speju ten ne pshopatai, o abstinentiniai alkocholikai, reta tu tikrūjų psihopatų.
Mane kai labai išveda kolioju pajaučiu malonumą ir valanda kolioju, jau matau,kad pajuto ant saves ką aš kenčiau kol ant manes jojo ir einu tada arbatos daryti kaip niekur nieko,nes kentet galiu ilgai ir kai nesupranta žmones nej iš pirmo antro ar entajo karto tada jau laikykitės :-D bet čia keleta mėn reik mane nervuoti, vaikui netaikau :-*
Atsakyti
Ne ten siap zmones su priblemom. Tijru depresiju trb ner.su diahnoze.
Kaip man LIUDNA.... Net ne nerimas o toks liudesyyyys. Vaistaid neismusi.
Atsakyti
[quote=kliomba,2015 08 28, 15:57]


Pvz tave aš visada skaitau, sava tokia, seniai pažįstama. Ir žinau kad žmogus tu geras, prisikentėjus daug. Bet bendraut man sunkoka, nes reiktų rinktis žodžius, kad neįžeist, nes aš labiau ciniška, o tu jautriai į tokius dalykus reaguoji. Man kiek per saldi ir "per aukštos filosofinės temperatūros". Nors manęs tai neerzina, tiesiog nutyliu, kur kitą kartą gal ką durno pasakyčiau.


Ta prasme čia nutyli, sunkoka bendrauti? Nebijok savim būti tik dėl to, kad laikai mane "sena pažįstama" smile.gif Išties tokį įvaizdį, matyt, susidarei iš virtualių pasisakymų, nes realiame gyvenime aš nei saldi, nei filosofiška, o labai proziška, dažnai suirzusi, pikta ir t.t. Žinoma, nepažįstamiems nerodau šitos savo pavargusios pusės, o realiai mes gyvai ir matėmės porąkart epizodiškai, todėl ir sakau, kad foruminis bendravimas anaiptol nėra toks, kaip akis akin. Apskritai aš savim galiu būti gal tik su keliais žmonėmis. Na, tokia, kokia esu. O visa kita tik vaidmenys kažkokie, pasibendravimai, pasišypsojimai, plepalai. Pati aš gyvai bendraujant bijau pasakyt kokią nesąmonę, nes dažnai ar ai iš streso ar iš ko taip nutinka, užtat šiaip vengiu susitikimų su mažai pažįstamais žmonėmis, kam save kankinti, bet, būna, užeina noras "socializuotis", pavaidinti "normalią", kartais po to keikiuosi, kam ėjau ir jaučiausi viduje šūdinai. O dėl sveikos ironijos, pašiepimo - tikrai aš labai jautriai nereaguoju, reaguodavau prieš 10-15 metų. Labai jautriai. Tačiau gyvenimas tiek atitalžė, kad seniai nebeimu nei į galvą, nei į širdį dėl tokių dalykų, nebent paliečia skaudžią vietą. Tiesiog šiaip pati mano bėda - nevaldomas nerimas. O jį išprovokuoja bet koks šūdas - rašinėjimasis sms, forume, diskusijos, savo nuomonės pasakymas ir gynimas, anksčiau man net patikdavo "pasiginčyt", o dabar dažnai dėl nieko nerimo variklis užsiveda, todėl norint nežalot savęs reikia pažabot kartais savo liežuvį, nuomones ir t.t.
Papildyta:
Dar pastebėjau, kad tuomet, kai dar buvau sveika, jauna mergina, aš išoriškai buvau labai drąsi kai kuriose srityse, garsiakalbė, garsiajuokė, bendraujanti, turinti daug pažįstamų, bičiulių, tačiau kita mano pusė buvo visiškai priešinga - visiškas uždarumas, kompleksuotumas, jautrumas, nedrąsa. Taip pat svajingumas, mėgau vienatvę, knygas ir t.t. Žodžiu, pusę dienos bendrauti, o likusią (po mokyklų, būrelių) būti vienai su savim, savo pasauliu. Turėjau vieną gerą draugę, kuri nebuvo nei protinga, nei dar kokia labai panaši vidiniu pasauliu į mane, bet kažkodėl susibendravom ir man ji tapo labai brangi. Visos kitos buvo pusdraugės, pažįstamos. Tačiau netgi artimiausiai draugei, kiek atsimenu, nepasakodavau ir nesidalindavau savo giliais išgyvenimas, šeima tabu buvo, ir kai pradėjo viskas griūti, aš buvau visiškai viena su savim, iš išorės jau pradėjo matytis bičiulėms po kurio laiko, nors aš nieko nepasakodavau. Dabar viskas apsivertė. Per visus tuos pragarus, išbandymus, ligonines, šeimos tragedijas aš netekau kažkokio savisaugos jausmo. Man kartais norisi išsipasakoti. Ir dar, veikiama nerimo, kalbu greitakalbe, jaučiasi nerimas, vyras yra pastebėjęs, kalbu, kalbu, kalbu.....Ir man lengviau išsipaskot netgi nepažįstamam ar mažai pažįstamam žmogui, bėda, kad aš kartais per tuos savo sutrikimus ir neturėjimą su kuo pasidalint, ne visada pasveriu, kam kalbėt, daabr jau pasimokiau, bet, būna, su vienu kalbi, o kitas šalia sėdintis nugirsta kokią frazę ir pakomentuoja ar paklausia, buvo vienąkart tokia situacija, tai taip šūdinai pasijaučiau, nes ten buvo toks intymus dalykas, o tas žmogus, nugirdęs pokalbį , visiškai "iš kito pasaulio", tokiam neverta niekada pasakoti, atvirauti, nes nesupras, o dar ir pasityčios, akd ir nenorėdamas, taip ir įvyko, žinoma, pati kalta, nes, būna, įsikalbėjus nebejaučiu, nei kad kiti žmonės galbūt šalia ir girdi, nei kad kalbu garsokai...
Atsakyti
man vėl kažkokia šikna. ar tik nereiks ratuko imt. nepraeina. stipreja.
Atsakyti
Man ir šikna, vienam artimam žmogui labai blogai, paguldė ligoninėn, ir dukra apsirgo, ir pačiai širdis tabaluoja ir nervai.....l
Atsakyti
Šį pranešimą redagavo Septynstygė: 28 rugpjūčio 2015 - 20:09
[quote=Septynstygė,2015 08 28, 19:50]
[quote=kliomba,2015 08 28, 15:57]


Pvz tave aš visada skaitau, sava tokia, seniai pažįstama. Ir žinau kad žmogus tu geras, prisikentėjus daug. Bet bendraut man sunkoka, nes reiktų rinktis žodžius, kad neįžeist, nes aš labiau ciniška, o tu jautriai į tokius dalykus reaguoji. Man kiek per saldi ir "per aukštos filosofinės temperatūros". Nors manęs tai neerzina, tiesiog nutyliu, kur kitą kartą gal ką durno pasakyčiau.

[/quote]




Nežinau, ką "durno" ar riebaus turėtum pasakyti, kad rimtai įsižeisčiau. Taigi drąsiai sakyk, kai norėsis ir nenutylėk, man tikrai atrodo geriau taip, negu nutylėjimai. O ir ciniškumas ar kritika ar kitoks požiūris kartais į naudą. O jei nesutinki su kito mintimis, nebūtina priimti juk.
Atsakyti
Man iromu ar tik aš per pilnati nenormali pasidarau.. doh.gif
Atsakyti
QUOTE(Mylinti_mamyte @ 2015 08 28, 20:40)
Man iromu ar tik aš per pilnati nenormali pasidarau..  doh.gif


As irgi beveik visada jauciu pilnati. Nenormali gal ne, bet paastreja pojuciai.
Atsakyti
QUOTE(Septynstygė @ 2015 08 28, 09:36)
Nors užmužk, netikiu, kad iš forumininių kalbų galima labai spręsti apie žmogaus asmenybę, vidinį pasaulį, netgi bendravimą. Gyvai esu visai kitokia, nei kas susidaro įspūdį forumuose.


Iš savo pusės galiu pasakyt, su keliom forumietėm esu gyvai mačiusis ir komunikavus, nei nenustebino. Būtent bendravimo/empatijos įspūdis liko grynai toks, kokį jausdavau forume. Matyt, kiekvienam savaip.
Su tavim esame bendravę šiek tiek ir gyvai. Čia labiau tavo įsivaizdavimas, kad kitokia, nei forume. Taip nekalbi taip lyriškai, bet iš kitos pusės tavo veikla tokia, kad ta lyrika vis tiek tiesiog trykšta. Spėju, kad būtent tai snukeliui ir nelipo. Prisipažinsiu, kad ir man kartais sunku skaityti tave ir dėl to, kad taip aprašydavai nerimus, lyg aš pati būčiau tai darius. Taip skaudžiai, geliančiai, beviltiškai. Bet ir ne tik dėl to sunku. Kartais (turbūt, kai blogai), nukrypsti į lyrikas ir jos kartojasi kartojasi, kito lyg negirdi - taip būna, daug kam, kai labai blogai, kad negirdi kito, bet ne kiekvienas toks lyriškas, ar kaip čia išsireikšt. Bet, noriu pasakyt, kad mannors kartais tiesiog per sunku skaityt, bet nesi erzinantis žmogus, toli gražu. Tikrai geras, malonus, su polėkiu, rūpi, kaip ir kuo gyveni. Ir mano mamai rūpi, kaip rašiau. biggrin.gif

QUOTE(sena ondatra @ 2015 08 28, 10:00)

-as is ten isejau nes tyciojosi is Liucero be perstojo
berods delto  g.gif
--buvo taip iki tam tikro laiko

-Tyčiotis negražu, nedora, blogai, skaudina kitą. Bet tuo atveju, man ir dabar atrodo, kad "auka", nėra nekalta. Iš pradžių sakydavo tik pastabas. Po to taip, atviru tekstu imdavo šaipytis (pamenu, ir aš esu apvėmus). Bet ji labai ilgi tarsi nekreipdavo dėmesio. Esame suaugę, proto turim, ir ta Lucero, turbūt, nėra protiškai atsilikus. Tai ar čia tikrai jos kaltės nėra, ar pati neskatino tų patyčių? Šiaip daug daugiau buvo patarimų, tolerancijos jos atžvilgiu, o jei visos vienu metu po truputį ėmė užsisėdinėt, ar nebuvo priežasties?

Man priminė db situaciją mokykloj, kai 14metė klasiokė ėmė kruštis su bernais. Ne tai, kad su vienu, bet pagarsėjo, kaip rajono kekšytė. Daug bendraamžių ėmė šaipytis, vėliau tikrai virto į patyčias. Lygiai, kaip Lucero - iš pradžių atrodė, kad jai dzin, tarsi nekreipė dėmesio (nesuprantu tokios elgsenos, ar čia kaukė, ar tikrai nelabai svarbu, kad atvirai į akis vaipos). Kiek vėliau ėmė sklisti kalbos, kad TAI daro už pinigus. Kai pagimdė pirmą vaiką, buvo ką tik suėję 18. Dabar viso turi 3. Visi nuo skirtingų tėvų. Kad nuo skirtingų, visiems pažįstamiems nei neslepia, tačiau vis kitas istorijas pasakoja kuris nuo kurio ten, akivaizdu, kad pati susimaišo ką kam sakius.
Man ir dabar atrodo, kad tos patyčios, nors ir dar iš paauglių-vaikų pusės nebuvo kad iš niekur nieko. T.y., pati jas skatino.

QUOTE(Septynstygė @ 2015 08 28, 11:14)
Pvz ., ir iš Mylinčios mamytės, atrodo, pasityčiojau. Dar aš kartais gal neskiriu tiesmuko nejautraus nuomonės rėžimo į akis nuo tyčiojimosi.

Panašu, kad neskiri. Gal ne visai malonios tiesos į akis pasakymas vieną skatintų susimąstyt, gal kažką keist, o kitą įžeidžia, priima, kaip nepelnytą kritiką.
Pvz., tas pat kliombos atvejis - aš ten tik pasakiau, kaip man atrodo - be jokios potekstės, lapiasnapiavimo, atvirai. Nepasakiau, kad durna, baisi, aš tavęs nekenčiu - nei mintis, nei potekstė to nediktavo. O priėmė kaip įžeidimą.
Geriau pažinodama, turbūt, būčiau nutylėjus.


QUOTE(bučkis @ 2015 08 28, 14:06)
bučkis man biggrin.gif


Bučkis tau. Mua.
QUOTE(GalvaPoSmėliu @ 2015 08 28, 14:27)
dėl bendravimo cia, tai esu labai sena dalyve, tik nauju niku, kiek visko esu prisiziurejus... vienetai personu, kurioms valgyt neduociau ir kaldros nepaskolinciau. uz akivaizdzius samoningus izeidimus. o kur ten nuomoniu nesutapimai ir arsus pasikapojimai, tai baika. neimu i galva forume niekada.

o del realybes, tai ten viskas astriau. ir kito bajeri rimciau priimi, ir pats geresnis bandai pasirodyt, ir drasos maziau (daugumai turbut). o cia susirinkusioms psichems turbut tie bendravimo igudziai (speju) yra daug aktualesni. as paauglystej ir biski veliau labai kompleksuodavau del to,kad kompanijose tyliu. ir dabar tyliu kartais, bet jau beveik priemiau save tokia siuo klausimu,. nu vat as tokia esu ir viskas. ir ypac,kad kartais net ir nesinori kalbeti, gal neturi ka pasakyti (ir man kazkaip durnai atrodo pliurpimas apie bile ka, kad tik uzpildyt nemalonia tyla), nu kodel reiktu del to jaudintis? galu gale, jeigu tyla tokia nejauki, ar tikrai tie zmones yra TIE, su kuriais tu noretum/turetum buti?  g.gif

Būna situacijų, kad vienkartinis susitikimas, ir ta tyla akivaizdžiai gali būti priimama, kaip netaktas, tarsi parodymas, kad kitas žmogus nepatinka.
Su manim juk kalbėjai lyg ir pakankamai. Nors jaučias, kad tu iš tų žmonių, kur gali sėdėti užsimąsčius. Bet tas žmonių tylėjimas irgi ne vienodas. Pvz., tu, nesijaustų, kad tavęs tarsi nėra, net jei patylėtum ilgiau, niekas nepašoktų, jei netikėtai prabiltum. Mane kartais erzina tie žmonės, kurie tik klausos ir nežinia ką ten mąsto ir ko sėdi su kitais, nepakenčiu to, pakartosiu vėl tą žodį - lapiasnapiavimo. Juk niekada negali žinot, jei mažiau pažįstamas, sėdi ir tyli, o su kitais komunikuoji, kiek gali atsivert, kažkoks nesaugumo ir pavojaus jausmas prie to nebyliojo būna.

Dėl forumo, aš irgi stengiuos mažiau dėmesio kreipt, jei su kuo aršiau pasirašinėju. Nevadinu to pykčiais - kokie pykčiai prie kompo su nepažįstamais žmonėm, ar beveik nepažįstamais.
Nors. Db vėl memuarai - pernai m. pr./užpernai m. pab., mečiau skaityt šitą temą (kai nerašau, ir neskaitau), ne tik, kad buvo totali šikna ir buvo net gulėt ir nejudėt sunku. Bet ir, tiesą sakant, tos pačios Kliombos komentarai man pasirodė tokie įkyrūs, kardinaliai priešingos nuomonės, nei mano, ir tiek užpypino, kad nusprendžiau, kad puikiai apsieisiu be depresikų temos, nes ir gyvenime turiu rūpesčių, o čia paskaičius, dar kažkoks erzelis. Nepamenu kas man l. nepriimtina buvo, bet erzino nesveikai. Atrodė, kad rašo apie ką visai nesupranta ir nepatyrus iš veiklos trūkumo, tam, kad rašyt.
Išsisakiau vėl tiesiai, bet ir vėl nemanau, kad šiuo atveju tiesumas blogai. Čia lygiai tokia pati mano nuomonė apie tą situaciją, kaip ir Kliomba tada savo nuomonę reiškė.
Pasimiršo tas, nėr sveika po tą seną š braidyt. Verčiau visos rūpintumėmės santykiais su žmonė, su kuriais artimai bendraujam ar norėtumėm bendraut - ir čia save taip pat turiu omeny.


QUOTE(Mylinti_mamyte @ 2015 08 28, 21:40)
Man iromu ar tik aš per pilnati nenormali pasidarau..  doh.gif

Norėjau sakyt prieš kelias dienas, kad ramesnė atrodai. Bet, pilnatis, padarė savo darbą, matau. smile.gif
Atsakyti
O db memuarai apir šią puikią dieną.
Visų pirma, nesupratau, ko čia nerimas ėda stipriau, nei visą darbo savaitę. Supratau, kad pilnatis ir į mano galvą atėjo nekviesta.
Iš pačio ryto darbe gavau skambutį, kad turiu padaryt vieną darbą būtinai šian., nors dar vakar buvo sakyta, kad jo reikės tik kitam ketv. Jam tiek laiko nereikia, bet, kokybiškai padaryti, įsigilinti, per šiandien supratau, kad bus mažai laiko. Tuolab, kad 16val. turėjau būt pas klientę metus (t.y., jau baigus) šį skubų darbą. Na, dirbau, kad dūmai iš šiknos rūko, bet padariau. Aišku, pasitikrint nespėjau. O tikrinimui laiko ten maždaug pusdienio reikia.
Projektas ne pats paprasčiausias, tai man labai priminė situaciją, kai lygiai taip skubiai dariau vieną proj., kur po to išlindo bele kiek klaidų ir po to nuskaičiavo tokią man nemenką sumą algos. Gal gerai, kad savaitgalis. Reikia ryt ar poryt varyt į darbą ir tikrint, nes beveik neabejoju, kad galiu būt palikus grubių kliurkų. Galbūt, per stebuklą, viskas ten gerai, bet mažiau tikėtina. Nebūdinga man dirbt greitai ir kokybiškai. Ir lėtai dirbdama klaidų pridirbu, o čia... Lexas jau nenuramino manęs. Pykino net fiziškai.
Užsigrūzinus, nusiplūkus ir vos ne tiesiogine prasme apsivėmus, grįžtu "namo". Rakinu duris. Suprantu, kad užrakinta viršutinė spyna, o rakto neturiu ir niekad neturėjau. Įtariu, kad buto savininkės sesuo tai padarė. Neturiu jos nr. Buto savininkė užsieny. Grįš kažkada rugsėjį. Skambinu. Neprisiskambinu. Laimė, buvau pasikrovus tel., - turiu madą jį numarint. Daugiau ryšių neturiu kam paskambint, kas galėtų žinot buto savininkės sesės nr. Tą val. rimtai galvojau nusižudyt. Supratau, kad, rasiu kur prisiglausti, bet katytė neturi nei per daug vandens, nei maisto. Ir taip negaliu vadinti namais, o čia išvis trūksta žodžių... Nežinau, jei nebūčiau prisiskambinus vėliau į užs., ar rimtai būčiau susilaikius nuo kokio šuolio nuo tilto. Galvojau, gal reikia pasėdėti ant laiptų, sulaukti vakaro. Supratau, kad išeitis iš kančių tik tiltas, daugiau fantazijos neturėjau, kaip galėčiau tą padaryt. Žinau, kad kvaila, ir tą valandą žinojau. Norėjau žliumbti, bet neišėjo, nerimas dar labiau ūmėjo, jaučiaus, kaip girta, ir db nepraėjo. Atrodo, nei tragedija, nei ką, bet maniau nebepakelsiu. Po valandos viskas susitvarkė, atvežė raktus, įėjau, bet raminami ir vėl nebepadėjo. Db., po 4,5val kiek atsikvėpiau.
Bet viskas taip beviltiška, nesaugu, beprasmiška, kad nžn..... verysad.gif

Vakar galvojau, tiek pripyliau į šitą temą. Geriau būčiau dirbus, bent naudos būtų. Bet šian vėl tas pat.
Atsakyti
QUOTE(Night13 @ 2015 08 28, 23:02)
* Man priminė db situaciją mokykloj, kai 14metė klasiokė <...> Man ir dabar atrodo, kad tos patyčios, nors ir dar iš paauglių-vaikų pusės nebuvo kad iš niekur nieko. T.y., pati jas skatino.
* Būna situacijų, kad vienkartinis susitikimas, ir ta tyla akivaizdžiai gali būti priimama, kaip netaktas, tarsi parodymas, kad kitas žmogus nepatinka.
* Su manim juk kalbėjai lyg ir pakankamai. Nors jaučias, kad tu iš tų žmonių, kur gali sėdėti užsimąsčius. Bet tas žmonių tylėjimas irgi ne vienodas. Pvz., tu, nesijaustų, kad tavęs tarsi nėra, net jei patylėtum ilgiau, niekas nepašoktų, jei netikėtai prabiltum. Mane kartais erzina tie žmonės, kurie tik klausos ir nežinia ką ten mąsto ir ko sėdi su kitais, nepakenčiu to, pakartosiu vėl tą žodį - lapiasnapiavimo. Juk niekada negali žinot, jei mažiau pažįstamas, sėdi ir tyli, o su kitais komunikuoji, kiek gali atsivert, kažkoks nesaugumo ir pavojaus jausmas prie to nebyliojo būna. 
* Išsisakiau vėl tiesiai, bet ir vėl nemanau, kad šiuo atveju tiesumas blogai. Čia lygiai tokia pati mano nuomonė apie tą situaciją, kaip ir Kliomba tada savo nuomonę reiškė.
Pasimiršo tas, nėr sveika po tą seną š braidyt. Verčiau visos rūpintumėmės santykiais su žmonė, su kuriais artimai bendraujam ar norėtumėm bendraut - ir čia save taip pat turiu omeny.
Norėjau sakyt prieš kelias dienas, kad ramesnė atrodai. Bet, pilnatis, padarė savo darbą, matau. smile.gif

* Niekas niekada neturi teisės tyčiotis. Labai blogai manyti, kad zmogus to nusipelno. Yra ten kazkoks posakis - labiausiai vaikui reikia meiles tada, kai jis maziausiai to vertas. Is nemeiles sau zmogus elgiasi su savim ar kitais destruktyviai. O cia dar plius patycios. Nemanau, kad jai buvo lengva ir kad ji samoningai rinkosi tuos bernus, nestumus.
* Yra zodine tyla, kuri gali buti interpretuojama ivairiai, ir yra kuno kalba. Gali buti zmogus tylus, uzsidares, bet kunu parodyti, kad jam idomu, kad jis reaguoja, o ne siaip varnas gaudo, kol kitas kalba.
* as megstu uzsisvajoti ir sau tai leidziu. leidziu, kai supratau, kad neprivalau visos tylos uzpildyti plepalais. nesu pajautus nesaugumo is tylaus zmogaus. gal greiciau i ji tiesiog neatkreipiu demesio labai, ar labiau pagalvoju, kad jis nedrasus ir nepasitikintis, o ne kazkoks lapiskas.
* tiesumas yra labai labai gerai. issakyti tiesa taip, kad kitas jaustusi gerai - menas. bet visiems itikti ne visad iseina. artimiems - galim, nes pazistam. bet kadangi tiesus zmogus yra tiesus, jam gal maziau vargo paskui issiaiskinti, kas kodel supyko ir kaip is tiesu buvo?
Atsakyti