QUOTE(Pinot noir @ 2015 08 29, 14:21)
Nei ji prašėsi to davimo į snukį, nei ką.
Tik labai nusibosdavo kasdien su vis nauja nesąmone, nervindavo daugelį.Ypač vieną, kuri neapsikęsdavo dažnai.
Perspausdavo su tom ligom ir bernų paieška.
Tu manai taip, aš kitaip dėl "davimo".
Sunku suvokti, kaip nesutrikusio intelekto žmogus gali pasirinkti tokią laikyseną, kokią buvo pasirinkus ji. Čia kitoms, va, koktu, kad iš jos tyčiojosi, o jei jai pačiai dzin buvo, vadinas, jokių patyčių nebuvo. Man, kaip ir Bučkiui atrodo, - kaip žmogus pats vertina, taip ir yra.
QUOTE(kliomba @ 2015 08 29, 15:44)
- jo, buvau ikyri. Ir tu tada labai pikta buvai, vemei ant visko, pamenu kazkokia svente iskoliojai ar pan. , kad jau paskui visos pasikapojom, ne as viena.
Bet gal ir gerai, issiskirstem, pabuvom be forumo. Dabar va atsinaujines vel susirinko.
--Nors velgi, anot Alekseiciko, bet koks isizeidimas tai musu silpnumas. Nu tipo, niekas neizeis jei mes patys neisizeisim.
-Šventę iškoliojau.
Geras pasakymas. Nebuvau pikta, nors suprantama, kad tokio pobūdžio rašliavos taip atrodo. Buvau tik suirzus, liūdna ir įsiskaudinus, kad artėjo Kalėdos, kažkas gyvai klausinėjo apie šventimus ir dovanas. Mane tai labai prislėgė, apskritai man skaudus tas Kalėdų komercializavimas ir jų prasmės iškraipymas. Negerai dariau, kad taip negražiai vėmiau.
Dar ir darbe buvo ūmesnis laikas, nei įprastai. Emocijas išvėmiau forume, bet gal taip geriau, nes gyvai nei vienas "neatsiėmė".
--Teorinė tiesa. Žmonės ne titanai.
QUOTE(deraramos @ 2015 08 29, 15:53)
buvo rimtas pokalbis, kuris man kainavo algos pakėlimą, kad per daug darau klaidų, netobulėju ir kad jei nepasitaisysiu turės su manim atsisveikinti.. Žinoma, tai sukėlė man dar didesnį stresą ir klaidos niekur nedingo, kad ir kiek patirties darbe įgaučiau, vis tiek pastoviai priveliu klaidų, mano darbą turi tikrinti vadovai, jaučiuosi nenaudinga. Tupinėju vietoje, man duoda paprastesnius darbus, neduoda atsakingesnių arba juos pertikrina visada, nes žino, kad aš nesugebu padaryti gerai. Nors visada buvau stropi pirmūnė, gaunu stipendiją, esu kruopšti ir bla bla. Ir tos klaidos man jau kainavo du darbus. Netiesiogiai, bet iš esmės didelę dedamąją turėjo, kad atsisveikintume. Dabar dirbu paprastesniame ir nors norėčiau atsakingesnio, darbo su daugiau bendravimo ir organizavimo, negaliu jo dirbti ir gauti, nes nepadirbu paprasto, techniško..
Jau kuris laikas apie tai sakiau savo psichiatrei, tai ji man davė siuntimą pas 'aukščiausio lygio' specialistus, užsirašiau kitai savaitei. Bet bijau, kad iš siuntimo lapelio nesupras jie, kad man išties negerai kažkas, nes juk daug žmonių tiesiog išsiblaškę ir klystantys. Bet aš jau nebegaliu, nežinau, kas man yra, nu negali būti tiesiog šiaip nesusikaupimas. Kažkokios jungtys trūkinėja smegeninėj. Galima gal ištirti ir paskirti gydymą. Tik ar viešoj gydymo įstaigoj, be kyšių, kas nors apsiims
Ir jau tikrai negalėčiau vaikščiot į kokias psichoterapijas, nebent iš darbo išeit. Patys neatleidžia kol kas, laiko mane tokią...
Aišku, prie viso to niekur nedingęs nerimas, nuolatinis nuovargis ir irzlumas, nuotaikų kaitos ir galvos svaigimas. O gydausi jau metus. Prisiguodžiau
Nežinau, net kaip ir parašyt užuojautos žodžius.
Suprantu, kad skaudu tau labai. Pačiai buvo buvus tokių situacijų aname darbe, bet ne iki tiek... Pokalbių nebuvo, pati į psichuskę, va, porą kart nuėjau.
Net dabar, iš laiko perspektyvos nežinau, kaip būtų baigęsis paskutinis k., jei būčiau pati neišsiuntus prašymo. Na, iškart būtų neišmetę, bet man buvo įtarimų visokių, manau, ir pagrįstų.
Gal tau toks laikas? Suprantu, kad užsitęsė. Man būna, klaidos etapais pasipila. T.y., ateina kažkoks laikas ir lenda klaidos po klaidų. Po to kažkokiu stebuklingu būdu tas reikalas apsitvarko (tikrai ne todėl, kad labiau stengiuos, nes, bent šiame darbe kur dirbu, jau neįsivaizduoju, kaip labiau stengtis galėčiau), ir vėl ciklas kartojas. Sako, ne visi žmonės gali dirbti analitinį darbą, o tavo, kaip suprantu, toks buvo.
O ir šiaip, tos psich problemos. Na, tiesą sakant, netikiu, kad tau ką ras konkretaus būtent su tuo susijusio.
Pvz., man atrodė, kad visiškai negebu susikaupt ir kad gerokai streikuoja atmintis. Bendravau su kosmosu, kaip reikiant, klaiku prisimint. Psichuškėj, aišku, davė ten visokių testų, klausinėjo, kaip ir tipiškai visus. Jų nuomonė po konsiliumo buvo tokia: ūmi depresinė būklė, nerimas įtakoja, kad sutrikęs dėmesys. Bet ir tas dėmesys normos ribose. Su atmintim jų nuomone, išvis problemų nėr. Todėl, manau, kad ir tau nk naujo nepasakys.
T.y., mano atveju tų normų juk nelygino su mano, kaip buvo, kaip turėčiau natūraliai jaustis, būdama sveiko proto. Lygina pagal kažkokias skales, ar ką ten, kaip standartinį - vidutinį žmogų, kiek supratau. O standartinis vidutinis juk nebūtinai dirba ką aš, ar tu. Vidutiniškai, tikiu, kad visiška norma, jei sudėt valytojo darbą dirbančio žmogaus susikaupimą, prezidento, ir mano.
Kartais, matyt, ir netyčia taip nutinka su tais darbais, gal sėkmės trūkumas.
Aname sename mano darbe mokė vieną mergaitę (ji nebuvo įdarbinta, bet bandė apmokyt, kad galėtų dirbt). Skundės darbdaviai ja, kad, maždaug, žiopla: mokom mokom ir nėr rezultato (ot, kaip taktiška, ne pačiam žmogui tai sakyt, o kitam darbuotojui, kur išvis ne jo reikalas). Ji ištvėrė mėn, man regis, pati savo noru atsisveikino (nors galiu klyst, nžn tiksliai). Po to dirbo kita mergina, su kuria jau dirbom 2m, kol į dekretines neišėjo, ir ji įsidirbo santykinai greit. Su ana mergaite ji buvo mokiusis todėl labai stebėjos, kaip taip atsitiko,- ji tokia krapštukė, pirmūnė buvo, o aš, maždaug, tet lep ir gerai, net man gavos dirbt, o jai ne.
Tai nežinau. Likimo ironija gal, ar kas čia. Nors likimu netikiu.
Laikykis.
QUOTE(Septynstygė @ 2015 08 29, 21:27)
Toli nuo Vilniaus exam,lekiau ekspromtu gimtinen lankyt sergancio artimojo.
Ejai?Maciau per TV reportaza.
As sprogsiu is nervu.baigia suesti Kai Kas.
Taip. Aj. Trumpai. Ėmiau graudintis ir išėjau. Aš net NORĖJAU!!! Bet savigaila užėjo, ar kas, nžn. Miela, kad taip pasitiko pirmas nuodėmklausys, pamatęs, atrodė, kad, nuoširdžiai nudžiugo, paspaudė leteną, davė saldainį su tos Bažnės atvaizdu, kur lankaus (jis ir vienuolis, ir kun.).
Gavau knygučių. Bet išėjus susigėdu, kad įmečiau per mažai aukos. O prie kitų net nelabai artinaus, nors visi tokie mieli ir džiugūs atrodė, kad jaučiaus ne ten papuolus... Pasilabinau su viena jauna vienuole iš gimtų kraštų, trumpai šnektelėjom. Paklausiau, ar ji laiminga. Sakė taip, žiūrėk, kokioj puikioj bendruomenėj gyvenu. Mane moterys vienuolės kažkodėl gąsdina, bet šiandien buvo tokios smagios, kad, jei ne tie aprėdai, būtų visai gal jauku. Pasėdėjau truputį ant pievos prie scenos, vos neapsižliumbiau ir skuodžiau atgal, kad žmonių negąsdinčiau.
Man šiandieninė išvyka biškį sunkoka buvo.
