Depresija, nerimo sutrikimai

Nieko negirdžiu. Gal klausos aparato jau reik.
Kokį vaistą gėrei?
Man nuo nemiegojimo irgi žiauroka šiandien. Net ir su mifreniniais vaistais. Kažkoks šiurpas toj galvoj.

Galva, baisu. Durna, kad taip sakau, bet tikrai baisu. Bandyk AD būtinai. Nors tau akivaizdžiai jau reikia rimtesnės pagalbos. Nebijok tų pichų.

Žinokit, galėčiau visą parą Marijos radijo klausyt ir melstis. Jau net ėst nebūtina. Aišku, kad tai kabina, man labai daug. Ir labai prasminga. Žinau, kad ne visi čia tą supras.
Darbe ore kažkokia įtampa tvyro nematoma. Ne kažką šeima trečiu būt verslininkų šeimoj. Nors grįžtant namo parodžiau neprarasto socialumo įgūdžius, net atlėgo kiek. Autobuse prisėdo kokių iki 8m mergytė, susivynojus kačiuką. Kol privažiavau savo stotelę, bazarinom kaip vienmetės didžiausios padružkės. Žinoma, ne ji pirma bazarint pradėjo. Turbūt, mano protelis kokį 8metišką ir tesiekia. Bet tas nėr blogai dar..

Man mokykloj atrodydavo kaip sunku. Bet dabar manau, kad mokykla ir univeras buvo saugiausias laikas. Kazkaip, ir kancios aisku buvo, ir parkiu kaip ka daryt. Bet pati esme buvo aiski, tokia duotybe, kuri zinojau kad nepabegs. Zinojau, kad gal suklysiu, gal susimausiu, bet nuo to ar as patinku kam ar ne, mokykla vis tiek bus, ir gyvent vis tiek bus kur. As gyvent pradejau visiskai nemoket nuo tada, kai viskas eme priklausyt tik nuo manes. Pirmas didelis stresas su nemiga buvo po mokyklos. Paskui vel pagerejo, kai pajutau sauguma univere. O po jo ir prasidejo visi blogumai, periodiskai. Suprantu ka nori pasakyt.

Geriausias laikas gyvenime gal univeras. Bet ten irgi žiaurios parkės dėl mokslų man būdavo, nors db kai pagalvoju, be priežasčių. Dar po to kokie 2m. Laisvės kvapas.
Anyway. Vis tiek visada buvo kas nors sunku. Vis tiek gyvybės dovanos nemoku priimti. Per sunki jinai.

mes siandien neisejom i rugs 1 , galvojau sprogsiu is pykcio. su panika laukiu rytojaus ryto ir kitu rytu nes del VISKO reikia oyktis. kas diena viskas tik blogiau. i mokykla nenori, bureliu nenori,, muzikos nenori, as nenoriu,kad ji laukais tusitusi, o ji nenori prailgintoj but, kas priziuretu nera, pamoku nedaro, vakare vietoj visu darbu (suziurek rubus, isskalbk, vkaariene siandien, priesprieciai rytoj, knygos kuporinej ir t.t.) turiu sedeti kaip kareivis kelias valandas (prie pradinukes!!!!), o mane darbe iš*sa kartais irgi gerai, kad su kopustine galva griztu. ir dar mano mokslai. ir dar naujas darbelis nuo rugsejo. ir aš VIENA. Ir geriau pasikarsiu,nei prasysu artimuju pagalbos, bet ir siaip matyt reiks eit pasikart.


sakyk savo saskaita (i az), pervesiu, kiek tau reikia. rimtai. na nesitusyk, imk ta darba, vaziuok. matai, juk nori taves. jei neklausysi, gausi i sikna.


privertei susimastyt. man matyt tiek blogai, kad pirma mintis apie senatve, vilnoniu kojiniu mezgima ir muilo operu ziurejima. niekuo rupintis nebereikia.

Tas tai taip,bet mane cia daktare arciausia data uzregistravo,nes taip tai koki men reiktu laukt.pries tai 3 men laukiau,nekreiociau demesio,bet del jos blogai jauciuos,todel noriu kuo greiciau pabaigt.maniau kad blogiausia kas gali but del jos tai nuovargis,bet kai prasideda smaugimas ir skaudejimas,tai visada supanikuoju.o siand dar pamaciau kad ji man ir padidejus,ant kaklo kaip lankas uzsidejes....

Penktad jau teva paleis is ligonines,tik reiks perrisinet zaizda dar.

Night,visada lengviau bendraut su zmonem,kurie turi gyvuna.bent jau man.
Maniskiams sunyciams 3 menesiai jau bus uz3dienu,ta,kuri ruosiuos pasiimt gyvent i miesta tai kasdien vis labiau isimyliu pati to nenoredama.
Man idealus darbas butu su gyvunais.visada sakiau,kad myliu gyvunus labiau nei zmones,bet per 3 men trecia karta isitikinu,kad nereikia visu nurasyt.bet mano visose trijose situacijose man padeda vos pazystami zmones.ir tai lb keista...bet tuo paciu ir geras jausmas.

Tai koks ten pas jus siužetas buvo? Ji užsibizilino ir nenorėjo eit, ar kaip?
A, jau parašei kažkiek.

Man geriausias laikas buvo po univero. Bet aš darbą dar bestudijuojant turėjau, tai nebuvo to didelio galvos sukimo, ką dabar daryt ir nuo ko pradėt. O univeras buvo geriau, nei mokykla.

Aha, kol nesusiduri su žiauria realybe, neateina didelės bėdos, ekonominės krizės ir kitoks šūdas.

GPS (va, koks geras galvos trumpinys), greitai staigiai užsirašai pas psichę.
Buities aprašymas kraupus. Va, ko aš neįsivaizduodavau - kaip depresikės paveža ne tik savo, bet dar ir savo vaikų buitį. Aš tave oficialiai skelbiu depresike. Nesveikinu.
Nžn kodėl tau visą tą briedą rašau, t.y., tą tokią tiesą į akis, kurią ir taip matai, dar kar kar atkartoju. Toks jausmas, kad gal kiek atsimerksi. Rašykis pas psichę.

Mėja, kodėl man atrodo, kad jei pradėtum dirbti, kiek nutoltų tos sveikatos bėdos. Gal pr daug pagal save matuoju, bet pati dėl viso to mėšlo galvoj, giliai širdy maniau, kad nu, pabandysiu DAR. VIS DAR. KOL KAS. Apsimest apynormalia ir dirbt ką dirbus. Pabandysiu, bet buvo toks pojūtis, kad nebepavešiu. Kad ateis diena, kai į tą darbą tiesiog nepajėgsiu nueit, kad sėdėsiu apsikabinus klozetą, o paskui nušoksiu nuo tilto. Arba gulėsiu lovoj kol supūsiu. Sekės ir sekas sunkokai, bet dalinai tikrai visokius šmaikštuolius glvoj šiek tiek pastūmė į šoną. Ir, manau, kad ir darbdaviai nėr manim labai nusivylę, imant bendrą kontekstą. Dirbu jau beveik pusmetį. Visko buvo, bet iš esmės, tikrai nebesitikėjau, kad tiek pavešiu. Kad išvis tiek gyvensiu. Nu gerai. "Gyvensiu". Ne kabutėse nelabai tinka. T.y., gal ir fizinės bėdos pasistumti gali kažkokiu pan. būdu.

Galva,aciu,Daniella paskolins.
As apstulbus svetimu zmoniu tokiu dideliu palaikymu kai cia gaunu tik mamos palaikyma,aisku ji neturi galimybiu padet man pinigais,bet nesako kaip sese kad mano norai dirbt kazkur yra nesamone.

Night,as ir taip manau,bent jau is depresijos gal islysciau.

Nemiegojau visa nakti.kazkoks nerimas uzejes,nors siaip tokiu busenu man nebuna.bet db nezinau kas daros...

Galva tau reikia ir pačiai ieškoti pagalbos ir vaikui - pas kokį psichologą ar kitą psich (aš jų neskiriu) dėl jos nueiti, kad žinotum kodėl ji taip elgiasi, kaip elgtis tau, kad judviem būtų lengviau sugyventi. turi painvestuoti laiko, pastangų dabar, kad paskui būtų lengviau, nes kai įsivažiuosi, tai nebesustosi. o ir pagalbos paprašius karūna nenukris. nefaina, nesinori, bet kartais tiesiog reikia. gal savaitgaliui pas tėvus-senelius, kad viena nuo kitos pailsėtum, ar draugė kokia pažiūrėt gali. labai tikiuosi, kad turi tokių draugių, nors bandau save įsivaizduoti, tai labai labai nefaina pripažinti kad reikia pagalbos.
vaikas nesielgia tikriausiai taip be priežasties, arba jaučiasi nesaugus, arba piktas, arba vienišas, apatiškas arba kažkoks. jei ne pirmokė tai gal ir namie pabūti tikrai jau gali. labai nuo vaiko priklauso. maniškis ir pabūna ir valgyt pasidaro, nes tose prailgintose tikra kankynė. gal kokia kaimynė laikas nuo laiko užeiti gali, pasižiūrėti.
su namų darbais mes irgi pavargstam kartais, bet yra daug būdų kas gal padėtų, ar kokia sistema, ar tarkim teliko leidimas žiūrėti tik kai padaryti namų darbai, arba susitarimas kad neis į prailgintą jei padarys namų darbus. arba gal ji ensusivokia laike , tai koks sąrašas paeilinių darbų padėtų - daro iš eilės ir dedas varneles. gali būti kad nepadės ir niekas, kad vistiek teks sedėti man siutas irgi ima - atrodo gi aš jau savo atsimokiau bet čia vėlgi - mano lūkesčiai ir įsivaizdavimas koks turi būti vaikas prie manęs niekas niekada nesedėjo, nes nereikėjo, prie brolių sedėdavo, o prie jaunesnio sedėdavau ir aš - tada ir supratau kad pedagoge būti negalėčiau, kad neturiu absoliučiai jokio sugebėjimo ir kantrybės mokyti
aš ant vaikų pastaugiu, pasinervinu, pakontroliuoju, liepiu tvarkytis ir galvoju...blin, gi jie tuoj nekęs kai aš namie, kaip aš nemėgdavau savo tėvų atostogų - tai reikšdavo kontrolę, kad reikės daryt ką jie sugalvoja ir pan. bet kol kas mano vaikai džiaugiasi mano atostogom, tipo kaip fainaaaa grįžus iš mokšės bus kažkas namie . aš nustebus

nerimas ima ir mane, jaudulys vidini, nes nors atostogauju turiu darbinį laišką parašyti ir viskas kyla.
ir nemigos kažkokios prasidėjo, jau kuo kuo bet miegu papratsai nesiskundžiu, o dabar kiekvieną naktį prabundu, arba prabundu valandą prieš žadintuvą.

O tu gali klausytis, kai meldžiasi garsiai per MR? Aš niekaip, taip atstumia ta egzaltacija laidotuvinė, kad tuoj turiu perjungti stotį....






Žinau, jaučiuosi taip pat. Šiandien pratrūkau, pradėjau rėkti kaip beprotė, trenkiau žemėn gumelių dėžutę, nuverčiau kėdę. Nebegaliu. Ir nesvarbu, kad mes du, su vyru, jei abu labu tokiu, o dar aš viena, galima sakyti, "vežiau" sirgdama 4.5 metų ir finansus, ir viską, kol dar labiau sugriuvau. Dabar vyras jau savanoriškai AD gerti vėl pradėjo (gėrė kelis kartus trumpai, bet vis mesdavo). Ir mokiausi pernai visu krūviu, deja, nebesugebėjau užbaigti, šiemet kažkaip reikės sugrįžti, baigiamąjį darbą parašyti, man bloga ir pagalvoti, bijau, nenoriu, pernai prasikankinau su dižiuliu nerimu, vos tik įeidavau į univerą - baisus neriams, anksčiau to nebūdavo, patikdavo studijuoti,dabar aš kažkokia vsiiškai nesveika pasidariau, asociali, bet kažkaip atlikau ir praktikas, ir viską, išlaikiau egzus, žinoma, ne be raminamų pagalbos, , ir nauja veikla (darbas), aš neatsigavau ir nepailsėjau per vasarą nė kiek, užtai dabar dar sunkiau, bet nežinau, ką aš galiu pakeisti. Gyva žemėn sulįsti? Tu turi namiškius, gali prašyti pagalbos, bet to nedarai, o mes nieko neturime, prašyčiau, jei tik būtų kieno. Man jau visiškai dzin, svarbu išlikti. O ką, manai artimieji nenorėtų su tavo dukra pabendrauti? Jei viena velki viską įsikabinusi į situaciją, tai nesistebėk paskui, kad stogas važiuoja ne tik tau, bet ir dukrai, manai, ji nejaučia įtampos dėl tavo būsenos, nervų, nuotaikų? Mes turim nemažų problemų su sūnaus nervukais, su dukra dabar žiauriai sunki situacija irgi, bet aš bijau ir galvoti, analizuoti, nes išprotėsiu.
Tavoji tik pradinukė,kaip ir mansis, aš kiekvieną vakarą leisgyvė sūnui padėdavau pamokas ruošti, nušveičia susinervinęs sąsiuvinį ant žemės, bliauna dėl matiekos , nesavarankiškas, apsirengti dar nemoka dorai, nors jau trečion klasėn, o dar tuštinimosi bėdos Plius muzikos mokykla. Muzikai gabus, lietuvių kalbai, bet visur mlilžiniškų pastangų reikia jam padėti, išsiblaškęs, apie kuprinės susidėjimą normaliai, ko nors nepamiršimą, nepametimą nėra kalbos. Du telefonus per metus pametė. Tai tu neversk į tą muzikos mokyklą, jei nenori ji. Dar papildomas vargas, važinėjimas. Nueik su ja pas psichologą, bandyk gražiai pasikalbėti, kai būsi ramesnė ir pailsėjusi, kažką kartu nuveik, pasidomėk, kas jai patinka, pagaliau, gal draugę kokią artimą susiras, gal su drauge į būrelį eis mieliau ar šiaip susitikti kartas nuo karto. Ieškok pagalbos visų pirma sau dabar, o po to ir dukrai. KOl dar laikas. Nes paskui problemos tik gilės.
Papildyta:
Night, vaistai Dolmen vadinasi, milteliai, gal žinai tokius, sakė po operacijų skiria juos nuo skausmo, man padėjo vakar, bet šįryt galva kaip sudaužyta vis tiek, neskauda, bet visa skaudi tokia, poskausminė.

bučki, septynstyge,

ačiū už gražius žodžius, paramą, paguodą (kad ne tik aš einu iš proto). Aš grupinę terapiją lankau jau trečias mėnuo, dukrą nuvedžiau pas psichologę (buvo dar tik dukart), po poros savaičių pradėsiu lankyti tėvystės kursus. Dar eičiau individualiai (o gal vietoj grupinės bandyti), bet bijau, kad finansai neišneš, o kuo daugiau investuoju laiko į gydymąsi, tuo mažiau laiko lieka tiesiog buvimui. Buvimui namie, su vaiku. Ir vėl lakstymas laukais. Žinokit, man pirmą dieną skambino socialinė jau Į prailgintą neis, o jei paleisiu namo, žinau, kad 5 min kelią eis 3 val.
Į artimųjų pusę žiūrėti nenoriu. gal kada papasakosiu kodėl. su draugu issiskyriau ka tik. draugių turiu labai mazai, bet jos visos labai uzimtos.

tad, turbut vienintele pagalba, kurios man siuo metu labai reiktu, auklyte 2-3 k per savaite vakarais po 2-3 val - mano terapijai, kursams, darbui. ne uz dyka, zinoma.

nezinau, kartais sakau sau, kad as stipri ir viskas bus gerai, bet kartais jauciu, kaip vaziuoju smarkiai zemyn, labiausiai jauciu beviltiskuma del dukros, nes su kiekviena diena vis kazkas blogo atsitinka ir as NEZINAU, ka daryti.