Depresija, nerimo sutrikimai

Idek skelbima arba cia sm paziurek yra skelbimu kur iesko aukles darbo,gal rasi kazka.

Laikykis

Gerai, kad isiskyrei, atsigausi.... Nors situacija tik iš čia žinau.

Man irgi panašiai buvo tik vaikai buvo du ir aš dirbau namie, artmųjų nebuvo, draugų arti irgi nelabai. Bet kokių čiudų esu prikrėtus, baisu atsimint. Tikrai baisiau buvo negu pas tave. Topas buvo, kai pranešiau vaikam, kad žudysiuos - pergąsdinau nejuokais. Bet tada kažkaip pačią prablaivino, ir taip jau dar kitos aplinkybės susiklostė, kad tapo lūžio tašku, nuo kurio pradėjo kažkiek viskas gerėt.

Socialinę siųsk toliau (ačiū Dievui pas mus nebuvo, būtų rimtai atėmę vaikus) - tris dienas vaikas turi teisę neit į mokyklą su mamos rašteliu. O jei ir penkias nenueis, nieko neatsitiks. Nekrikščioniškai siūlau pameluot , kad sergat, išvykę ar dar kas.

Toliau, žviegimas ruošiant pamokas tai čia ko gero normalus reiškinys. Mes žviegiam kartu, iki pernai taip buvo, įtariu kad ir šiemet bus. Atsimenu, dukra mokės Trakų pilį, nu neina nors pasiusk... o bliauna, verkia, cypia, dar labiau nesigauna.... iki pirmos nakties Sunus panašiai rusišką eilėraštį mokės... BET viena paguoda, kaip bebūtų keista, su metais auga ir protas. Pernai šeštokė jau kai ką ir pati padarydavo be žviegimo, ir net gerai padarydavo. Šiemet tikiuosi bus dar daugiau to proto. Beje, mum gerai veikia finansinio skaitinimo sistema už dešimtukus ir devintukus (pas mus pažymiai buvo nuo pradinių klasių, jie buvo raidės, bet visi žinojo atitikmenis).

Žviegimas ruošiantis į mokyklą tapo toks įprastas, kad nuo kokios ketvirtos ar penktos klasės yra kaip rytinis fonas. Vėlgi, žviegia mergina, vaikinas nežviegia (jo taktika TYLIAI NEDARYT, gal praplauks ir daryt nereiks). Žviegimas stiprėja rudenį ir žiemą prieš atostogas, kai būna pavargę. O aš jeigu būnu naktį dirbus, tai žviegiu garsiau už visus. BET... KAŽKAIP... ar laikas, ar Dievo malonė ar dar kas.... tarsi rodo, kad visgi tai nėra kažkas superbaisaus, nes, pvz., kitose srityse su vaikais (tfu tfu) susikalbam ir pasikalbam, ir matau kai kur tuos daigus, kuriuos stengiausi įsodint...

Kodėl mergina neis į prailgintą? Jeigu nėra kažkokių baisių patyčių (aš todėl neidavau) galima įkalbėt. Gerai ta prailginta.

Dar irgi iš patirties. Gal ir gerai kursai ir pan, bet mum veiksmingiausias būdas atrast bendrą kalbą ir spręsti problemas - kartu praleistas laikas. Labai gerai yra kartu kur nors vykti, ir nebūtinai į užsienį . Jei yra galimybių - porai dienų ar dienai į kokią vaikui įdomią vietą, pas jus Vilniuj tiek VISKO, o jei nėra ir tokių galimybių - tiesiog kartu eit apsipirkt ir pan. Dar pas mus vienas labai veiksmingas būdas yra kai gulasi vakare, visokie ritualai. Aš einu pas juos į lovas, po kelias minutes guliu šalia, berniukui reikia kokį dvidešimt kartų kartot kad jį labai myliu (LAIMINGAS KOKS), merginai (kuri jau už mane beveik aukštesnė) pasakot kokią įdomią istoriją, kad ir pvz iš lietryčio straipsnį apie paauglius komentuot ar dar ką ir kokus penkis kartus kartot kad myliu.

Paklodė, tuoj dar pagalvosiu BET VISKAS PRAEINA ir, kaip bebūtų keista, vaikai reaguoja daug sveikiau, negu, pvz., įtikinėja šiuolaikinė literatūra. Tokiais atvejais kaip mūsų mes esam atrama vieni kitiems, ugdom vieni kitų savivertę (tiek aš vaikų, tiek vaikai mano) ir VISI mokomės besąlygiškai mylėt.

galva-mano dar ir kalasi. kuo toliau tuo labiau. parsivedziau po pamoku tai tik ir girdziu mamaaaaa jis ta,mamaaaaa ji ana, mamaaaa jis pirmas......hrrrrr...sakiau dar nors vienas zodis-abu gimtadieniu nesvesit. turejau ramia valanda.
o kaip mes su broliu kaldavomes. jis turetu manes nekest. ziauriai. negaliu pagalvot kad maniskiai taip. nors matau kad neisvengiamai, kai liks kitais metais abu namie.

Bucki, o kiek maždaug taviškiam? O dabar normaliai su broliu sutariat?

Maniškiai tai, ačiū Dievui, saikingai kalasi. Nors kartais juokinga buvo. Buvom savaitgalį Trasalyje, visi leidomės nuo kalnelių. Mergina pavargo.... vaikinas dar norėtų. Ji stovi ir nervuojasi: - BROLIS DAUGIAU KARTŲ NUSILEIS. Sakau, - tai ir tu leiskis. - NENORIU, pavargau. - Tada nesileisk. - JIS DAUGIAU KARTŲ NUSILEIS.

Pabaigos neatsimenu, atrodo visi dar po kartą nusileidom.

Kaip gražiai susiskaitė ką Daniela parašė, net pati vaiko užsinorėjau Nors kita vertus norisi prisukt medalį visoms, kurios ištveria vaikų cypimus ir ožius, man tai taip sudėtinga atrodo, kaip augint vaiką, kaip jo netraumuot Neši tokią atsakomybę..

Norėjau daug prikomentuoti, bet pamaniau, kad jokios naudos. Čia tik aš pati sau naudos randu ateidama jūsų pasiskaityt, savotiška terapija. Nesupykit tik. Dažniausiai aišku blogai daugumai, bet įsigilini į tas liejamas emocijas ir pats kažkiek aprimsti. O greta ir kokį juoką aprašo..

Šiandien buvau pas tą labai šūstrą psichiatrą. Aišku apsižliumbiau prie visų rezidentų, kaip gi kitaip. Bandžiau jam akcentuoti savo išsiblaškymą, tačiau vis tik susilaukiau klausimų apie perdėtą jautrumą. Ir tadaaam, išrašė lexo. Dar prieš tai paklausė, ar TRANKVILIANTŲ nesat vartojusi. Nu turbūt nesu, nesigaudau aš tuose pavadinimuose. Nes sako gėrėt antidepresantus. Tai va, truputį keista, kad išrašė tokių vaistų, nes juk jie skirti trumpalaikiam gydymui, sukelia priklausomybę ir kaži kiek padės mano įsisenėjusiai problemai Dar sakė, pažadėkit, kad nesidomėsit, ar nuo jų priprantama. Keistuolis. Klausiau, ar netrukdys darbui, susikaupimui. Sako, na, tikslas jų ne toks... Bet taip numykė. Niekuo geru man čia nekvepia. Gerai nors, kad silpniausi ir tik po pusę tab. Tai dabar išgėriau, sėdžiu ir laukiu poveikio

Dar pas psichologę išsiuntė, visokių testų pridariau. Su spalvotom kortelėm ir klausimynais. Pati pastebėjau, kad su psichologiniais veiksniais pas mane dar norma, bet su fiziniais potyriais - šikna. Labai daug kur 'labai dažnai' sužymėjau (svaigulys, drebulys, karščio priepuoliai ir t.t.). Įdomu, ką kitą savaitę šūstrasis psichiatras pakomentuos.

Šiaip psichologė nuramino šiek tiek, nors ir pati žinojau, kad nesu aš jau tokia nevykėlė, tiesiog ne savo rogėse sėdžiu Ir kai tokia situacija su darbais, nepanašu, kad mokėčiau įsukti į reikiamas vėžes. Studijuoti, ieškoti kažkokio kitokio darbo ir pan. Nors gal tik atmazkių ieškau ir gyvenu kaip įpratus ir verkiu kaip man blogai.

Psichologė sakė, kad aš būčiau labai gera psichologė Sako taip aiškiai mąstot, gražiai mintis dėliojat, empatiška.. Dar prie psichiatro kabineto su mergina laukiančia pabendravau, taip kažkaip gerai nuteikė, pirmą kartą su kita depresike šnekėjau. Nors gal ne, žmonės paprastai nesisako..

Šiandien gydytojų diena, buvau dar pas šeimos, tai visgi man dar nervo uždegimas, nes jau savaitę kaip galvą skauda ir svaigulys kamuoja. Kaip spustelėjo kažkokį tašką pakaušyje, akyse tik sužaibavo.. Pilnas komplektas gėrybių supa mane. Jau mano vedamų išlaidų stulpelyje kas mėnesį atsiranda eilutė 'vaistai'. Kaip pas pensininkę.

Ir ryt vėl į tą niekingą darbiūkštį. Vėl nervintis. Bet mes taip laikinai šitoj žemėj, kad tai visiškai nieko verta. Ir taip abydna, kad tam tiek laiko ir energijos skiriu.

Ai, dar du kartus įsėdau ne į tą troleibusą. Ir labai lijo.

Prajuokino

Man tai toks geris db kai nereikia but su vaiku,ramybe.o buciau gryzus ir karusele is naujo butu uzsisukus-pykciai,kad neklauso,atsikalbinejimai,rekimai.

Man rods mama juos gerdavo.
MR pas mane ir naktimis įjungta jau 3m, nesvarbu, kad miegu, nesiklausau. Tas žinojimas, jei pabusiu, bus šalia tos prasmingos maldos ir kalbos. Nuolat ten nesimeldžia, man atrodo, kaip tik retai. Nekaip tik kai vienuolės tą daro.
Seniau paryčiais tokią klierikų giesmę leisdavo, ten, kažkaip "sveika, sužadėtine mergeeeeeleeee", tai kartais klaikdavau, kartais vos ne žvengdavau.



O su jumis irgi tėvai sėdėdavo prie pamokų? Su manim, ne. Bet gal kad paruošdavau ir taip. Mama man išugdė vieną savybę tik, - jei neįstengdavau normaliai išmokt kokio eilėraščio, siūlydavo prikelt pusvalandžiu anksčiau (ji iki pat vidurinės baigimo mane ir žadindavo, ir arbatą darydavo, ir rūpindavos, kad sumuštinį susikiščiau). Ir tikrai, tada kažkaip stebuklingai ryte viską prisimindavau. Iki šiol taip darau su darbu, tik jau reikia nebe pusvalandžio, o kokių 2val.

Su tuo nusileidimu, man išniro memuaras, kaip griebdavau sesei už plaukų, kai suerzindavau, ir ji man įsikibdavo. Bliaudavau, kad skauda. Sakydavo, paleisk, ir aš paleisiu. Spėkit, ar paleisdavau...

Ir, spėkit, ar pakliuvau šiandien pas psichę. Nx. Neturiu kitų žodžių.

Be to, kažko šlubuoju, skauda kanopą. Išoriškai nieko nėr ant kojos. Nesuprantu, iš kur tas klipatizmas. Bet greičiausiai dėl avalynės. Nors kas skauda ir be batų vaikštant.

Darbe net silpna pasidarė. Sako ryte: ar padarysi tą ir tą darbą. Gerai, kad sėdėjau.... Toks jausmas, kad nedaug trūko, kad imčiau alpėt. Vakar tą darbą davė. Blyn, ten tikrai ne 1 ir ne 2 dienų darbas. Namo jau nesivilksiu. Bet, ačiūdie, užteko proto apsigint.

pradinukai mano. man Daniella tavo aprasytas atvejas irgi nejuokingas. as per rimtai i viska ziuriu
su broliu dabar normaliai. matai skraiusdavau as, o po to kai emiau gauti perejau i psichologini terora. tai nuoskaudas turetu didesnes jausti as. bet kaip klaiku, galvoju. is kir pas mane tiek pykcio buvo. o sutarti emem normaliai kai as isvaziavau studijuoti. nesam labiausiai artimi. bet kiti ir nesimuse tik per kaledas velykas susiskambina
deraramos-visos mes cia to paties-paguodos,pasitikrinimo kad ne vienai blogai, pasukrovimo, pasiguodimo. jei iseina ir koki palaikyma kartais iseina isspaust

Na, taigi tu šaunuolė, tik žiūrėk, kad ne per daug tų terapijų ir gydymųsi prisiimtum, pamažu, pamažu, svarbu nuosekliai. Tau ne tas pats, eini, ieškai pagalbos, o kad būna duobių - normalu, juo labiau, kad ką tik skyrybas išgyvenai, čia bet kam labai labai sunku būtų. Štai aš nerandu nei laiko, nei jėgų, nei finansų vaikščiot terapijoms ar net nemokamai ligoninėn. Tiesiog nepavčiau. Kažkaad vaikščiojau kaip į darbą į dienos stacionarą, kai labai blogai buvo, bet dabar nėra taip blogai ir nėr kada, reikia žiūrėt tik, kad nenusirisčiau. Vis tik negaliu be raminamų tokio ritmo, tokio gyvenimo ištverti, gėriau. Kiek vaikų apllink mačiau, nė vienų tokių kaip mano Tas dukros klykimas toooooks garsus ir žvėriškas, kad aš jau nebegaliu jos balso girdėti, net purto mane, drebu, iškart nerimas, per 10 min su savo isterijom ir klykimu mus su vyru iki drebulio nuvaro. O dabar abu kai nuolat konfliktuoja - ta spiegia, tas nenusileidžia, visiškai susitapatinęs su sese, nesielgia pagal savo amžių, kopijuoja ją taip pat rėkdamas, daužydamas kojomis žemėn. Žodžiu - beprotnamis, bet koks sveikas žmogus po savaitės su jais nuprotėtų. Durniausia,kad neturim galimybės nuo jų atitrūkti periodiškai, savaitgaliai man - pargaras, išbandymas, nes reikia maltis su jais ir klausytis rietenų, pramogauti nėra už ką, enbent retai ir paskaičiuotai, auklėms pinigų irgi nėra. Galva, mes sūnų reikalui esant ne pirmi metai jau vieną paliekam namie 2-4 valandoms. Aisku, pagal įstatymus negalima, bla bla, tai tegu valstybė tada ir padeda susitvarkyti su šiom situacijom, jei taip labai ir rūpi jai. Ir jokių skandalų nėra, tik blogai, kad prasėdi prie kompo ar TV, kompą jau paslėpėm, slaptažodį įvedėm, reikės ir su TV kažką galvot. Dabar labai sunkus metas su dukra, ji per maza, juos dviese palikti per rizikinga, tai va, tokia situacija.



Kokia tu nuostabi mama, ne tobula, bet nuostabi savo netobulumu, kantrybe, besąlygiška meile, nuoširdumu, mokėjimu akcentuoti svarbiausius dalykus vaikams ir jie tai jaučia. Išgyvenai labai sunkų laikotarpį ir dabar savo stiprybės dėka skini, mano manymu, labai gražius vaisius Ačiū, kad pasidalinai. Apskritai tu man visad su ramybe, viltimi ir įkvėpimu asocijuojiesi



gerai, kad tau padeda pareiškimai, kad gimtadieniu nesves. musiskiams dzin




Su manim irgi nesėdėdavo ruošiant pamokas. Buvau stropi, pati viską pasidarydavau, nereikėjo kontroliuoti, netgi vyresnėse klasėse netikrindavo pažymių knygelės, tekdavo kartais net pačiai pasirašyti. Visiškai pasitikėjo manimi, gerai mokiausi, apskritai jokių problemų nekildavo dė to. Buvau labai jautri, tai jei iškildavo santykių problemų (su mokytojais ar mokiniais), mama iškart jausdavo, permatydavo ir šiaip taip išklausdavo, kas nutikdavo, pasakodavaus labai nennoriai ir neiškart.

Bliamba, vėl spiegia ant viso namo, nebegaliu

Night, tau gal koją skauda, nes prisišokinėjai su šokdyne, kažką pasinarinai?

-Ar man atrodo, ar tikrai vaikai kažkokie evoliucionavę atgal lyginant mus tokio amžiaus. Tu gal dėl nieko nekeldavai problemų, aš čia turėjau omeny tik dėl mokslų. Gal kad skaičiaus gan gabi, nežinau. Skaityt mane išmokė penkerių (nors mama sako, atseit, gebėdavau ir anksčiau skiemenuot), tai mokšėj, ypač pradinėse, mokslai man buvo visiška baikė, galiu pasigirt, kad mokiaus geriausiai klasėj. Po pradinės jau nebesimokiau geriausiai, bet vis tiek vidurkis būdavo prie aukščiausių. Ir va, kuo tapau. Todėl dabar galėčiau jaunuoliams pasakyti, kad nėr tie mokslai taip jau svarbu gyvenime, kaip daug kas jiems bando nupiešt.
Bet aš dėl kitų dalykų dar ir kokias problemas keldavau. Esu dantis išmušus klasiokui. Ir šiaip vyriška lytis nuo manęs kentėdavo. Keista, kad lezbe netapau.
--Kai paskaitau, kaip jūs ant savo vaikų žviegiat, imu jaustis normalesne, nes puikiai pamenu, kaip paauglystėj gyvenau su 3sesių vaikais darželinio amžiaus. Neduokdie įkeldavo koją į mano kambarį, rėkdavau, klykdavau taip, kad balsą prarasdavau. Tėvai jau net nedrįsdavo ką pasakyt. Kartą, kai niekas nematė, esu išmetus sūnėną lauk iš namo. Aš įsivaizduoju, kaip vaikui skaudu turėjo būt. Tikiuosi, nepamena, reikės kada paklaust. Dabar gerai sutariam. Esu jį ir iš bėdos traukus, kad po teismus neužtampytų dėl vieno chuliganizmo.

Neturiu vaikų, bet žinau, puikiai amenu, ką tas žviegimas reiškia. Tikrai ne kiekvienam žmogui jį ištvert.
Tik man kažkaip skaudu skaityt ir tai, kad vis rašai, kad norėtum kur ištrūkt nuo vaikų/be vaikų. Neįsivaizduoju, jei mano mama būtų norėjus ištrūkt nuo manęs... Regis, niekad tokių požymių nerodė. Bet esmė ir yra, turbūt, "evoliucija".
---Išsinarinus jaustųsi, čia ne tai. Čia gal mažasis pirštas, ar kažkur toj vietoj, nelabai suprantu kur. Dar prieš šokinėjant skaudėdavo, bet greit praeidavo, ir nelabai. Db užeina ir klibinkščiuoju, kaip klipata. O kartais nieko. Bet nešokinėju jau dėl to.

Dėl psichės biškį pavemsiu. Jau apsiraminau, bet dar vemsiu. Žo, nuėjau punktualiai kada užsirašius, kol ten sėdėjau kaip pagalį prarijus, vyko drakės, kas eis po to (gal nepatikėsit, bet jose nedalyvavau). Žmogui esant pas gydytoją, ėmė lįsti kitas vyras, reikalauti priimti jo žmoną "tik išsirašyti vaistų", nes, matote, važiuoja į laidotuves. Tarytum nuvažiavę prikels. Jau ir seselė sakė - tai važiuokit. Siūlė ir knygutę palikti, jei tik vaistų nori. Ne, matote, netinka, "negalės pasiimti". Ne veltui prie psicho kabo ir ne veltui pilnatis, turbūt. Pasirodo, buvo pasimetę kabo raktai, vėlavo seselė ir eilė gerokai vėlavo. Pratūnojau iki paskutiniųjų, kol buvo metas į darbą. Per tą laiką labai ilgai kažkokį ligonį "gydė", turbūt, nes eilė nesistūmėjo gal 40min. Ėjau prašytis, kad registratorė užrašytų kitai dienai. Informavo, kad bus tik spaliui. Sakau, tai rašykit spaliui. Ėmė dar ten kažką pliurpti, atseit, pastrigo kompas, sakau, nebegaliu laukti, nevarkit. Išėjau. Atvarius į darbą bandžiau užsirašyti internetu. Pasirodo, užsirašyti šiandien negaliu, nes rodo, kad 1 laikas jau rezervuotas (matyt, nesvarbu, kad jis praėjo, juk vis tiek šiandien). Rezervacijos atšakti neduoda ir matau, kad yra talonėlis kitam treč., bet neduoda registruotis. Skambinuosi tai pačiai registratorei. Sako negaliu padėt, nes internetu kiti laikai, aš nematau, nei ano atšaukt galiu, nei kito rašyt pagal internetinius duomenis, o šiaip artimiausias tik spaliui. Pas kitą gyd yra gan greitai, bet neįsivaizduoju, kaip dirbančiam žmogui pakliūt, kai dirba 9-12. Žo. Gal man nieko iš jų nebereikia.

Gal kuriai nors diagnozuotas BS?noretusi pabendrauti daugiau

Man, bet n-tąjį kartą prirašau, kad tie patys diagnozavę psichai (visas garbus konsiliumas jų) sakė, šita diagnozė man arčiausiai, bet nereiškia, kad tiksliai tinka, nereiškia, kad aš nepagydoma, kaip būna bipolikams. Ir manijų laukiu nesulaukiu. Panašu, dar nepatyriau.