QUOTE(Daniella @ 2015 09 02, 22:37)
Septinstyge,

aciu.
Night, aš tai suprantu, kaip galima pavargt, jeigu vienas kambarys. Man tai butinai reik kuri laika nors pabut vienai, neilgai

nors kitam kambary, nes kitaip sakes. Kai vaikai būdavo kūdikiai labai pavargdavau nuo to, kad negaliu pabūt visai viena. Bet čia todėl, kad vienturtė buvau.
Juokiaus kaip sunėną išvijai.
Reik bandyt guldyt jaunimą.
Nu ne 1 kambarys, mes name gyvenom. Aš klykdavau, jei į MANO kambarį koją įkeldavo. O sūnėną ne tai, kad išvijau, tikra ta žodžio prasme išmečiau.

Reikia tikėt, kad Dievas man atleido, nors aš sau nelabai dar atleidau. Vieną dukterėčią kartais dar toleruodavau. O kitos sesės vaikų visiškai ne. Bet gal dar ir todėl, kad pačiai būnant 10ties palikdavo prižiūrėt. Gal ten neilgai, bet aš žiauriai nekęsdavau, kad tai buvo kaip prievolė.
Papildyta:
Aj, susireikšminau. Apie Septinstygę, kad vienam kambary.
Papildyta:
Aš galvoju, kad ne todėl, kad vienturtė tu, o todėl, kad yra tipas žmonių, kuriems ta vienuma vos ne kaip oras būtina. Aš gi ne vienturtė, "trečiaturtė" (iš tikro didelis aš turtas. labai didelis. į plotį). O nežinau, kaip gyvenčiau, jei nebūtų sąlygų bent kiek per dieną pabūt vienai. Turbūt, irgi pareikščiau vieši, kad žudysiuos ir liepčiau žiūrėt, kaip tą darau.