Depresija, nerimo sutrikimai

Graziai aprasei. Jo, kazkiek teisybes yra, bet gal ne viskas. As is tikruju rami, retai daug kalbu. Bet ir tingiu pataikaut, jei man neidomu, net nelendu. Ir zinau kad piktoka atrodau.
Is tikruju dabar seniai viskas dzin, nutolau nuo sito forumo ir situ reikalu, gal ir i sveikata. Bet tada pries kazkiek metu cia labai artimos visos buvom, ir man taip svarbu atrode, nes buvo galvoj tokia shyza kad daugiau nelabai kur buvo slietis. Ir lyg atrode toks nebylus susitarimas, kad kiekviena priimama ir svarbi, kokia ten bebutu, garsi ar tyli, nes visos gi savaip psiches. Nezinau ko ten su night biolaukai nesutapo. Is pradziu net nepastebedavau, paskui tik cia gincytis emem. Alfa patele ji nebuvo:) man irgi atrodydavo kad ji tyli:) gal todel ir pakalbinau, nepamenu. Juokinga kad isgasdinau:)) o paskutinis susitikimas man buvo siek tiek sunkokas, nes va taip ejau nusiteikus neimt i galva. Bet taip ir gavosi kad visos tarpusavy snekejomes, o su night buvo ignoras. Tai kvailai kazkaip. Tik del to sakau kad nenoreciau pakartot situacijos.
Man bendravimas viena is didziausiu priezasciu, kelianciu problemas. Kartais reikia palaikymo, tada prasilauziu. Buvo cia kitu pateliu, kurios tame padejo:)
Bet kartais atkalu vos ne pirmu smuiku. Siandien drauge istekinau. Atkalbejau baliuke keliom kalbom, daugiau uz kitus. Nezinau kas itakoja, gal aplinka.
Aisku, as linkus save menkint. Pamirstu kad buna gyvenime zmoniu, kurie ir mane megsta, ir net sako kad labai. Bet mano durna psichika atsijoja tik neigiama, ir uzsiciklina ant to:(

Gal ko nepamenu. Bet esu beveik tikra, paskutinįkart savaime taip gavos, ne specialus ignoras, o matyt, natūrali elgsena. Lyg ir neturėjau niekad mados specialiai ignoruot.

Pamenu, planavom ne tai, kad kaip depresikės, bet šiaip susitikt su vad. Snukeliu ir Slanka (Snukelis artimai su manim komunikuodavo ir su Slanka, aš su Slanka rečiau). Bendraudavom gan artimai, dabar tolimiau, bet pabendraujam kartais. Prieš kokį mėn. planavo pas mane į svečius su nakvyne CH, bet nesigavo. Nemenu, ar be išvardintų ten buvai ne tik tu, Kliomba. Ir, jei taip, nepamenu, kaip buvo, kad gavosi kaip depresikų, o ne kaip susibendravusių babcių susitikimas. Žo nesvarbu, bet užsimąsčiau dabar kas ten kodėl ir kaip kam atrodė/pasirodė/nusirodė.
Gaila, jei dėl manęs ten taip tau. Bet gi ne aš viena ten buvau. Nes mums su Snukeliu pasirodė, kad visai smagiai laikas praėjo.

Be to, Mėja, ir Galva, kadangi, mane matėt, ir bendravot, tai su Kliomba kai buvę keli susitikimai (berods, 3, tik ne su ja asmeniškai, o su didesne gauja), kažkaip tuo metu taip išpuldavo, kad nebendraudavau kaip su jumis, ta prasme, buvau tikrai ramesnė ir tylesnė tuose mytuose. Tokia "nuotaika" išpuldavo.

Kažkokiais beprasmiais memuarais užsiimu dabar.

Išvis paskutinį mėn. man kažkokios razborkės su visais, su kuo kada nors dėl ko nors nesutariau. Tokios man pačiai nei labai aktualios gyvenime, nei ką, bet kaip kokia karma.

Na štai. Pakračiau savo beprasmybės pilną galvą. T.y., nepamiršau kaimynams ką tik pašokinėti 100 kartų. Aš galvoju, gal jiems liūdna. Gal pakartot po val? Dar tik 23.50.

Dar Deraramos dėl savasties svarbumo norėjau pakomentuot - nu aš, pvz., pagalvočiau gerai, ar kitam reikia duoti tiek daug ir taip dažnai valgyti. Sau tai duodu. Išeina, kad save, vis dėlto, labai myliu. Neįtikėtina, bet čia svarus požymis.

bet tu ziuriu gerai varai. reguliariai. as dabar tingiu bet ka su savim daryti. gerai, kad needu kaip karve bent.
o dienorastis taigi nebutinai kasdien varyt. man buna, kad menesiais nieko nerasau, buna, kad per diena kelis kart po kelis lapus privarau, buna, kad taip bloga, kad jeigu dar apie tai rasysiu,tai apsivemsiu. kartais rasau paprasciausia minciu srauta, kartais punkteliais, kartais kokiam svarbiam reikalui delioju +/-
tiesa, terapijoj dave toki pratima. pirma dalis buvo vienoj lapo pusej surasyti situacijas, kada as pasijauciau svarbi, kitoj kada nesvarbi. gali but is bet kurio gyvenimo laikotarpio ir su bet kuo susije. dabar antra dalis - kasdien save stebet ir rasyt visas smulkmenas, kada taip ar kitaip jauciuos. sake, jeigu labai atsakingai daryt sita pratima, tai labai tipo padeda. mane pagyre uz gera darba ,nors siaip pastangu nedejau kazkaip... tik supratau, kuo daugiau punktu apie dieda, tuo nesveikesne as ten nuo jo esu.
bet siandien man gime tokia maza ideja, ka tureciau keisti savo elgesy (jis pats labai netiesiogiai per aplinkui pasufleravo). bandysiu...


as dar pasakyciau, kad bendravimas akis i aki ir buvimas grupeje gali gerokai skirtis. as pirmu atveju kalbesne bunu. antru kaip iseina, kartais idomu paklausyt ir patylet, kartais neturiu ka pasakyt.
Papildyta:

nesupratau apie ka tu cia. teoriskai meile sau turetu but tapatinama su sveiku saves palaikymu. tipo sportas, sveikas maistas, sveikas gyvenimo budas, harmonija viduje bla bla bla.....
bet tai jeigu as visa savaite save myliu salotu pavidalu, nejaugi sugadinciau visa reikala sucepsedama viena riebia šokoladu aptekusia spurga, nuo kurios smarkiai sokteltu mano laimes hormonai?

Aš CH kačiuką globoju

-Neįsikertu kur esmė, kuo tai gali padėt. Ar tas nuolatinis krapštymasis po svarbumus - nesvarbumus, ūmiems psichams kaip tik nepagilina psichozių. Juk ir taip, kai koja *ūde, daug minčių, maždaug, "och, koks *ūdas". Nu bet gal čia man taip atrodo eilinįkart, nes seniai pastebėjau, kad aš neimli ir negabi pan. terapijoms. Nors būtent tokią girdžiu pirmąkart.
Bet šiaip tikiu, kad tu nenugrimsi dugnan. Duokdie. Db galvoju, ir apie mane sakė, kad, va, šita, tai tikrai išsikapstys. Bet aš taip pavargau nuo tos nuolatinės nerimasties, kad jau visai plaukiu pasroviui. Tik meldžiuosi (iš kitos pusės, man tai reiškia daug).
--Gali. Bet apdainuotuoju atveju su Kliomba, manau, ne ką tesiskirtų. Konkrečiai nepamenu kas ten mums skirtingai atrodydavo, bet žinau, kad negali būt visi žmonės draugai (nors man ir tai vos ne kiekvienas gali), bet tai nereiškia, kad tą Kliombą laikau kažkokiu priešu. Tikiu, kad ir ji manęs nei laikė, nei laiko. Kad užknisdavo gerokai, tai taip. Bet gyvai nėra užknisus, nes matėmės, bet, kaip ir nebendravom - lyg netraukė. Jei būtų toks atvejis, kad reikėtų, tai kuo nuoširdžiausiai pamaitinčiau ir duočiau antklodę. Netikiu, kad akis į akį išvestų iš kantrybės, kad draskytumėmės, bet ir draugės nebūtume.
Tikiuos tos Kliombos toliau neskaudinu, nes man šiandien jos tikrai nuoširdžiai gaila. Ką ten gali žinot, ką ta tylinti persona galvoja, kaip jaučiasi. Pasirodo, ir man iš pažiūros paprastą pastebėjimą, kuris man pačiai skaudus nebūtų, o, kaip tik, esu tikra, paskatintų susimąstyt, kitą įskaudina iki nenorėjimo gyvent.
O šiaip, jei neliečiant to atvejo, tai taip, akis į akį būnant, bent aš, visad kalbinu žmogų, nes tiek pačiai nejauku, kad kažkas į ausį kvėpuoja, tiek, tikiu, ir kitam taip pat, tai geriau kažkokį ryšį megzti tylai užpildyti, kad negalvotų, kad tas užsiraukęs. O gaujoj natūraliai ko gero, visi klausosi, žiūri ir kalbasi su tuo, kas įdomiausias.
---Ten gilios minties nėr. Kiti, mačiau, selfius daros 5k per dieną. Tai pagalvoju, va čia tai meilė sau. Bet, iš tikro, tikra meilė sau, turbūt nėra nei savęs šėrime, nei nusimuilinime iš darbo, pvz. Turbūt taip, meilė sau yra taika, harmonija su savim ir bla bla, kaip rašai. Kažkur skaičiau, ar girdėjau, kad depresija reiškia nemeilę sau. Nežinau, ar man depresija, ar nerimo sutrikimas, ar šyza, ar durnumas vulgaris, bet, man regis, būtent nemeilę sau ir jaučiu visa esybe, - kuo didesnėj duobėj ir gilesniam š sėdžiu, tuo labiau.

Geras.
Norėjo man jį laikinai (įtariu, vis tiek būtų su visam) įduoti. Jau turėjau savo raganą, dar nuomuojami - keičiami butai man baisu, tai nepasirašiau su skaudančia dūšia. Liūdna ten istorija su juo, puikiai gavos, kad pas tave pakliuvo. Mano baltoji laumė būtų jį iškastravus ir suėdus, garantuoju. Arši ji moteris labai, nepripažįsta jokių gyvų draugų nei dvikojų, nei keturkojų. Dar ne per seniai klausiau CH apie tą katą. Sakė, kad nebendraujat. Nereali žinia, kad ryžikas pas tave.

Night,man tai tu lb normali pasirodei,is tu zmoniu su kuriais galeciau ir noreciau bendraut.nes buna juk tokiu,kad net kaip rastu bendrauja nepernesi.o tu tai ir smagi tokia(jei nezinociau,net nepasakyciau,kad sergi depresija)ir draugiska,ir siaip geras zmogus

issiunciau knygas,kurios paraset meilus,atsirinksit kas tinka.

o db pasigirsiu-numeciau visus priaugtus kg uk per ziema-pavasari!!!! taip pakele nuotaika.svarbiausia ,kad be jokiu pastangu ir sportu

Na, matai, čia ir toks globėjiškas, ir pareigos jausmas sugrojo (turiu aš tą dažnai savy). "Turbūt, Dievas yra", nes kaip tik, tądien, kai tave išleidau, dar vieni draugai atvažiavo, ir laisviausiai atbendravau, džiaugiausi matydama. Bet kasdien nebepatempčiau savęs tiek. Ir kiek nejaukiai jaučiausi, kad nelydėjau iki stoties, bet čia ne iš gero gyvenimo ir buvo... Tikrai ne todėl, kad norėjau miego.
Nebuvo tuomet taip neramu, kad negalėčiau užmaskuot. Ir man pačiai geras tas jausmas, kad nors kuo nors, nors valandą šiam gyvenime galėjau kažkam būt naudinga, ne tik kitus siurbt. Tai šiek tiek pakylėja.
Pvz., draugė, kuri kartu gyveno, turbūt, nei karto nematė manęs piktos, bet matė persikreipusią ir vos žodį pratariančią tiek kartų... Gėda prisimint.

Papildyta:
Man irgi reiktų numest, bet kad man jau px. Kai šokinėju, tai, atrodo, kad papus pamesiu. Nesu patyrus to jausmo. Seniau neturėdavau papų. Bet, sulaukiau 30, ir jie užaugo iki B. Žinoma, užaugo ir šikna, pilvas, ir visa kita. Kažkodėl viskas tik į plotį.

tai cia tik iki stoties,visad vaziuoju viena,o va iki taves tai butu sudetinga vienai atvaziuot.
mane labiau isgasdino tas skausmo priepuolis traukiny nei vaziavimas vienai iki stoties.ziauriai ziauriai stiprus buvo.tai man taip baisu,kad pvz darbe neuzeitu...

as po tos savaites svedijoj ir norejau labai namo ir pabut viena,pailset.man smagu su draugem,as ju pasiilgstu,bet prisibendravus noris vienatves.

pradek gamint pati ir isigyk garu puoda,pamatysi kaip svoris kris.
o man nepatinka mano papai,noreciau mazesniu.iki db prisimenu kaip jie patiko prievartautojui...

va cia dar kam aktualu apie vaikus idedu nuoroda,ten galit parsisiust knygas
https://www.dropbox....LXfAkxw6ia?dl=0

Jei formulė - tas pats snukelis, atsimenu, tais laikais dar į facebook grupę "įstojau", susirašinėdavom su depresikėm, po to išėjau iš ten, ne vieną kartą mane pašiepė snukelis, dažnai sarkastiškai pacituodavo mano postus, laikė infantilia, nesuprantančia humoro ir pan. Bet aš gyvai niekad nebuvau susitikusi su ja. Esu labai jautri ir man tada skaudu buvo, kad virtualios kalbos gali taip žmones skaidyti, ne tik burti. Matyt, taip turi būti, neįdomu ir neįmanoma, kai visur tik harmonija, visos viena kitai patinka ir t.t. Be to, gal ir norisi kai kurioms savo pyktį ant kitų išlieti. Nors užmužk, netikiu, kad iš forumininių kalbų galima labai spręsti apie žmogaus asmenybę, vidinį pasaulį, netgi bendravimą. Gyvai esu visai kitokia, nei kas susidaro įspūdį forumuose.

Visad buvau didelė optimistė, kai su žmonėmis - lyg ir ekstravertė, bet paviršutiniškai, apie vidinius daklykus neskubėdavau dalintis. Tačiau per daug kančios ir išbandymų metų tampu vis didesne intraverte, jei ir bendrauju, tai dar nereiškia, kad jaučiuosi gerai.

ne tas pats
as is ten isejau nes tyciojosi is Liucero be perstojo
berods delto
Papildyta:

buvo taip iki tam tikro laiko