Depresija, nerimo sutrikimai

Kalba eina apie gal pusmečio senumo įvykius, kai sakiau, kad mamytei kažkas pan. į BS. Bet ji pati klausinėjo "kaip manot, kaip manot". Berods, ne aš viena tą BS ir paminėjau. Ir mamytė seniau labiau čia atsiskleisdavo.
Tiek kartų paskui sakiau, koks skirtumas, kas čia ką mano. BS, DS, šyza, ar dar kas. Savijauta lieka ta pati.


labas

Kaip jūsų nuotaikeles pastarosiomis dienomis? Aš šiaip džiaugiuosi atejanciu rudeniu,nes vasara is tikruju mane labai isvargino. Gal drėgmės trūkumas... Na nors dabar prasidės sąnarių problemos.... Skauda riešus jau dabar Labai tikiuosi čia rasti bendraminčių. Nerimas,panika,somatiniai simptomai kartais varo iš proto,o reikia ir dirbti ir vaiką auginti ir būti užsidėjusi tą kaukę tiek dvasinę tiek makiažo grožio prasme

Blogų savo savybių ir taip žinom daugiau negu reikia. Aš pati prieš pozityvumo mokyklas, pasišiaušiu, kaip katė glostoma prieš plauką.


Pratimas toks. Susirašai ant lapo 21 savo gerą savybę(čia sunkioji dalis, na tarkim, aš empatiška, intelektuali, draugiška, geras humoro jausmas ir t.t.) Tos savybės skirtos kiekvienai dienai iš 21, ir visas tas dienas reikės jį daryti. Tarkim, pirma diena: ateina į galvą savikritiška mintis: aš nevykėlė, aš vėl susidirbau ir iškart pagalvoji apie pirmą gerą savybę iš sąrašo: bet aš empatiška(ar kokia ten savybė). Visą dieną save sekti ir po savikritiškos minties pasakyti, bet aš...geroji savybė. Kitą dieną kita savybė ir taip toliau. Man padėjo. Nesakau, kad bus veiksminga visoms, na bet juk nekainuoja pamėgint.


Sveikinu.

Kazi ar sumastysiu 21 geraja savybe. Paskutiniu metu tik kritika sau. Ta 21 geraja savybe is karto surasyti ar kasdien po 1, kol per 21 diena susidarys 21 geroji savybe?

tas dabar nekazka turi priezasciu?


kaukės labai vargina. nusiimk. bus baisu, bet ramiau viduj paciai.


aciu reiks bandyti.
o po tu 21 dienos kartoti ta pati ar galvoti naujas savybes? ar cia vienkartinis ir turi padeti?

Na ta kaukę mane stumia į priekį. Kitaip dribsociau kaip ligonis lovoje ir galvočiau apie simptomus.. O dabar vistiek karjiera kažkokia juda į priekį viskas po truputį. Tik gal tikrai vertėtų ją bent trumpam nusiimti. Kiek galima.

Labai gerai, kad dirbi, veikos turi, dar vaikas - near kada drybsoti ir klimpti I depresuxos lina. Nes kai nera ar mazai veiklos, tai tik durnos mintys I galva lenda, saviverte krenta ir beprasmybes jausmas su nerimu dusina. O dar arteja saltasis sezonas, kuomet namie uzsidarai, taii visai nusisauti galima be veiklos.

tikriausiai pirma karta ramiai sutinku rudeni ir net dziaugiuosi. kazkokia ramybe. anksciau priesindavausi viduj. nemegdavau ir apgailedavau vasara.
lining o bandei mano pratima?:)vaiksciot per prievarta issisiepus. labai nepatogus atlikti. kaip tik ziema salikais apsiviniojus tinkamas man tai veikia bet nepatogu or be to as uzmirstu greit. nesugalvojau tiesa sakabt bamie jo daryt nei saliku reikia nei ka...

As ta pati galiu pasakyt apue save-kiekviena rudeni gryzus i uk puldavau i dar didesne depresija nei visada.o db tokia rami jauciuos,niekas nervu negadina.aisku,noreciau is kart gyvent su suniu,nes gavos taip ko nenorejau-jau prie jo prisirisau ir pamilau kaip savo nuosava...nenoriu isvaziavus jaust ilgesi ir tustuma,o net parai isvaziavus jauciu.negerai...
Bet laukiu penkt kada busiu oficialiai idarbinta,tikiuos neapsigalvos.

Sveikos. Man šiandien labai negera. Visą dieną drebėjau iš nervų, nes vadovai vis kažką tariasi tarpusavyje, vis slapukauja, vis užsidarę... Aišku, aš susireikšminu ir galvoju, kad liečia mane. O pati darbuojuos ir kalbu linksmu balseliu su jais.. Mintyse galvodama, kad jie manęs nekenčia, niekina, o aš vis tiek lendu jiems į rudą vietą. Hiperbolizavau. Grįžtant tiek sunervino marozai trulike, kad negaliu. Aišku, visą negatyvą sugėrė draugas, nebeišlaikiau po visos dienos įtampos. Įskaudinau jį, nuliūdinau ir neturėjau jėgų taisyti padėtį. Žliumbiau kaip išplakta. Norėjau numirti. Man pakrikę nervai. Ir čia po tos išganingosios lexo tabletės. Ryt einu vėl pas tą kietą psichiatrą, pakomentuos psichologės testus. Sakysiu, kad nė velnio negerėja man. Bet kaip gali gerėti, kai aš į galvą įsikalus, kad mane šmeižia, kad blogai galvoja, neigiamai vertina, nuolat prikimba.. Gal man šizofrenija Bet pagrįstai aš galvoju, taip manau. Ir vis tiek įsikibus laikausi, nes nenoriu pakartoti pernai rudens ir žiemos. Tada aš buvau zombis-daržovė-grūdas pamirštas dirvoj-neišskridęs paukštis. Ne žmogus. Man reikia žmogaus rolės. Būti "normalia", "kaip visi", priimta ir vertinama (teigiamai). Bet nemoku to gauti, pasiekti, parodyti, įrodyti tiek sau, tiek kitiems. Negi visada liksiu tokia nevykėle, kuri plaukia po ledu ir baksnoja į ledą ir niekaip neranda eketės? Ir nenorinti būti žuvimi. O paukščiu. Hmmm... Paprastai taip nerašau. Gal ir ruduo kaltas. Man mažai saulės. Bet ir pati tik sėdžiu namie su baisiu bliuzonu ir dažniausiai po kaldra, prieblandoj. Užsitingėjau jau kelios savaitės. Motyvuoju galvos skausmais. Bet kuo toliau, tuo sunkiau prisiversti kažką daryti. Tikiu, kad nieko neturiu. O jei ir ką turiu, tai visiškai nevertinu, nesaugau, nepuoselėju, nekuriu, netausoju. Rudens ramybė, lietingas oras=depresija į trasą. Ne, man vis dar adaptacinis sutrikimas. Kur tie ledai?

Čia aš, turėjusi daug stygų, visos nutrūko.

Jaučiuos labai šūdinai. Galvos nebepanešu, nebepadeda nė jokie nimesiliai, nė dolmenai. Širdį permušinėja, vos pasivelku, dar asocialė, nerimas užeina truputį kas. Norisi verkti. Nepaisant viso to, parsitįsiau knygų religine tematika. Pasiėmiau knygutę, kur surašytos maldos sergant. Buvo knyga ir apie depresiją (maldos ir pan, įžvalgos), bet nepasiėmiau, nes gėda buvo, ta, kuri knygas užrašinėja, pažįsta mane (nieko asmeniško, bet vis tiek), kažkodėl "subuksavau" ir nepasiėmiau. Žiūriu autike į senutes, kurios stovi ir nesisėda į užleistas vietas, turi jėgų, kalbasi, šypsosi, kikena, žiūriu į jauną moterį-čigonę, besisšenkučiuojančią su vyriškiu ir be skrupulų gurkšnojančią alų iš plastmasinio litrinio butelio ir mąstau atlošusi į auto sėdynę savo skaudančią galvą - aš jau dabar, tik tiek metų sulaukusi, klipata nelaiminga, praradusi sveikatą, nervus, gyvenimo džiaugsmą (ne visada), viltį (irgi ne visada). Giluminė desperacija, mamos pasėta many, tų visų įvykių, mane suluošinusių. Aš nenoriu dejuoti, nenoriu pasiteisinimų, bet kaip, kaip man išmokti save tokią priimti, susitaikyti, džiaugtis, kai.....Bandau, ieškau atsakymų, žinau, kad yra žmonių, kurie sugeba ir stipriai kentėdami skleisti viltį, šypsotis.....Mano siela stipriai serga.Jai nepadės jokie vaistai. Dar - aš bailė. Bijau sunkios fizinės ligos, kančių, bijau jausti klaikią tuštumą ir vienatvę, kai likčiau viena su liga, žiūrėčiau į savo vaikus, vyrą ir žinočiau, kad esame skirtinguose krantuose ir niekada nebesusitiksime. Žinoma, kasdien apie tai nemąstau, bet pagalvoju kartais - o jeigu.... Iš kitos pusės viliuos, kad Dievas, pažindamas mane tokią, sužeistą, bijančią, nenormalią neduos man tokių išbandymų. Aš nebeturiu saugiklių, nebeturiu jėgų patirti dar ką nors, kai ir kasdienybę vos panešu. O gal atsitiks kaip tik taip. Kartais pagalvoju, kad geriau jau numirčiau, kažkaip greit, neskausmingai. Nes jei negaliu jaustis ir gyventi pilnavertiškai, vis sunkiau atlieku savo darbus, panešu atsakomybes, tai kam toks gyvenimas, bet nenorėčiau baigti taip, kaip mama......O viduje vis sukirba, kad, nepaisant mano kovos su savim, ieškojimo vilties, galiu pabaigti kada nors tyliai ir nekrikščioniškai, apimta visiškos nevilties ir emocijos.
Papildyta:



O tu pas psichologą vaikštai? Tas tavo nuolat pateikiamas žmogaus vertės siejimas su darbu, noras bet kokia kaina būti pripažintai, netgi jaučiant darbe didelį diskomfortą, turi šaknis. Gal pokalbiai tau padėtų didinti savivertę, pasijausti gerai pačiai su savimi, nebijant ieškoti savęs, būti savim, nes tas buvimas normaliu yra sąlyginis.Geriau norėti būti savimi, surasti savo vietą, sau patinkantį darbą. O santykiuose normaliai jautiesi su kitais žmonėmis, išskyrus draugą?

Pavarėt čia abi. Nei nžn ką pakomentuot.

Tai pridėsiu nuo savęs.

Ruduo man netrukdo, net atvirkščiai. Aš žieminė. Man kažkoks irzlumas nepraeina, bet čia gal dėl darbo. Kažkaip visai niekuo nesugebu pasidžiaugt. Dirikas pavežė pusę kelio namo, pasakė, kad NEBLOGAI dirbu, GAL pakels truputį atlyg. Man tas aktualu, nes gyvenu skylėj ir šiaip vis dar vaikštau apdriskus, nors jau žymiai mažiau, nei būdavo. Nesuprantu, kodėl nekelia kokios teigiamos emocijos. Noriu žliumbti. Ir dar pasiilgau šmaikštuolio. Debilė.