P.S. Užvakar buvau pas psichologę poliklinikoj. Buvau pas pą porąkart seniai. Na ką, vėl rutuliojosi kalba daugiausiai apie nerimą, apie tai, kaip atlaikyti visas atsakomybes, vaikus ir t.t. Pabaigoj ji užvedė temą apie sportą, įsitikusi, kad man padėtų.
Pabandžiau užvakar lauke ant treniruoklio pamint 5 min, kitą dieną jau kojų raumenys skaudėjo, bet ten paauglių pilna, žaidžia, tai vakar užsisiiminėjau "greitu vaikščojimu", bet labai sunku psichologiškai buvo, nes, pasirodo, greitas vaikščiojimas man asocijuojasi su nuolatiniu skubėjimu, stresu, nerimu, lėkimu

Paskui kažkaip persilaužiau, o ir vaizdai aplink, aplinka nuostabūs buvo. Manau, reiktų man geriau ristele pradėt bėgiot, tik reik ne su velvetiniu paltuku, rankine išsiruošti, o kažkokią aprangą įsigyti, kad neatrodyčiau praeiviams kaip bėganti nuo kažko, moteriškė išsigandusi ir padususi, kvėpuojanti kaip žuvis be vandens