Šuo pyksta

Gal kuriems ši problema ir juokinga pasirodys bet man vis tik smalsu
Situacija tokia: susirgo šunelis dermatitu, vežėm gydyti pas vetus (o jis jų ir šiaip labai nemėgsta), ten jam skuto plaukus, narkozę naudojo ir pan Taigi, dėl patirtų kančių jis jautėsi labai įžeistas ir supykęs O kalta aišku aš, nes jį pas vetą vežiau Taigi, šuo nebendravo, kai kalbinau nusisukdavo ir pan Bet per porą dienų atsileido.
Tačiau šiandien vėl keliavom pas vetą ir šį kartą jis įsižeidęs kur kas labiau. O dar "satelitą" ant galvos uždėjau Pamatytumėt vaizdelį - kampe įsispraudęs čiaučius (į namus nėjo, tai kai įstūmiau, prisispaudė prie durų ), su satelitu ant galvos ir žudančiu žvilgsniu "už ką jūs man taip" Negeria, nevalgo, nevaikšto po namus, į kalbinimus nereaguoja Grynai OŽYS, ir baisiai didelis
Tai vat ir galvoju, kaip čia man dabar elgtis Kalbinimas nepadeda, gerintis jam kaip ir nesinori, nes išleps paskui Nereaguot negaliu, patytumėt, kaip jis dūsauja
Taigi, tokia komiškai liūdna istorija, laukiu patarimų

Aš tai kaip tik sakyčiau ignoruok

Bandau Nežinau kiek tversiu

tai čia kas jau ką nugalės linkiu ištverti

Šuo Jums ryškiai yra užlipes ant galvų ir šeimos hierarchijoje jaučiasi akščiau, kai turėtų būti atvirkščiai.
Ką patarti net nežinau pirmiausia nuleisti šunių "ant žemės" ir sustiprinti savo autoritetą jo atžvilgiu. Mano namuose įsižeisti ant šunų galiu tik aš, o jie net nįsivaizduoja, kad toks dalykas įmanomas nors yra visaip popinami ir lepinami, žino kieno yra viršus ir jei šeimininkas liepė reiškia taip ir turi būti. O po nemalonių vizitų pas vetus ne tik nevaidina įsižeidusių, bet blatinasi dar labiau

Manoji po operacijos taip pat turi nešioti gaubtą, tai tik galvą nuleidžia, tokiom akytėm pasižiūri, lyg maldautų nedėt Tyliai ramiai kenčia ir labai džiaugiasi, kai nuimam

Pas mus su autoritetu nėra jokių problemų. O įsižeidimas yra labiau ne auklėjimo klaida, o veislės bruožas
Bet ačiū už patarimą
Papildyta:

Suprantu jus
Maniškis lyg robotas dabar, lėtai juda, pro stalo kojas nepraėjo, įstrigo Tai vėl atsigulė Matyti, kaip jam nepatogu

Manoji tai kai uždedam tą gaubtą, pirmas 10 minučių kaip pamišusi laksto po namus, daužosi į sienas, baldus, atsigulus bando jį nuimti, o paskui nusiramina ir jau tyliai kenčia bet tai čia dėl to, kad tik du kartus dar esam jį uždėję, nespėjo priprast vargšiukė

Man tai irgi problemele su 2 men.suneliu.Jau pradeda rodyti savo viršų.Kaip tokiam pypliui parodyti jo vietą?Ir bausti per daug nesinori ir svelniai jau nebeiseina.

O kur čia problema?šuniukas netinkamai elgiasi,tiesiog paimkit ir papurtykit už keteros (taip kalės baudžia savo mažylius)

HIERARCHIJA

TRUMPAI

Dauguma šunų augintojų puikiai žino, kad šuniui šeima atstoja gaują ir kad tarpusavio santykiai tokioje gaujoje paklūsta griežtiems hierarchijos dėsniams. Tačiau pasitaiko žmonių, kurie apie tai beveik nieko nenutuokia. Arba nutuokia per mažai ir paskui niekaip negali atsistebėti, kodėl jų augintinis yra neklusnus arba pasidaro agresyvus.
Aišku, ne visi šunys-lyderiai būna pikti, agresyvūs ar visiškai nepaklusnūs. Tačiau vis tik dėl šeimininkų nesugebėjimo pastatyti šunį į jo vietą dažnai nukenčia ne tik jie patys, bet ir aplinkiniai. Dėl tos pačios priežasties nemažai šeimų gyvena terorizuojamos nuosavo šuns. Gana daug augintinių būna užmigdomi arba atiduodami į prieglaudas. Dar blogiau, kartais jie yra paprasčiausiai išmetami į gatvę ar išvežami kur į mišką.
Tad, manau, daugeliui turėtų būti aišku, kaip svarbu dar jaunam šuniui suprantamai parodyti, kad šeimoje (gaujoje) jis stovi ant paskutiniojo hierarchijos laiptelio. Tai dažniausiai garantuoja šeimininkams ir jų augintiniams malonų gyvenimą drauge, kai šuo yra lengvai valdomas ir ne agresyvus, o draugiškas, ištikimas ir prieraišus keturkojis draugas.
Pasitaiko, kad žmonės susidaro visiškai neteisingą nuomonę apie gaujos hierarchiją. Kai kurie mano, kad augintinio “nusodinimas” yra traktuotinas kaip “žiaurus elgesys su šunimi”. Tai yra visiška nesąmonė, kadangi gaujos vadas – tai ne toks padaras, kuris visus be tikslo muša ar kaip nors kitaip engia. Nuo jo priklauso visos gaujos išlikimas, taigi, šunys savo noru jam atiduoda geriausius maisto kąsnius ir pan., kad tik jis būtų sveikas ir galėtų vesti gaują į medžioklę ir kitaip jai vadovauti. Taigi, jis – tikrai ne tironas, o ant žemesnių pakopų stovintys šunys – ne nuskriaustieji, kankinami vado.
Pagrindinis gaujos įstatymas – “kiekvienas privalo žinoti savo vietą ir elgtis taip, kaip jam pagal rangą ir būtina”. Kai visi tai žino ir tos taisyklės laikosi, gyvena darniai, gaujoje būna žymiai mažiau nesusipratimų ir šiai lieka daugiau šansų sėkmingai išgyventi.
Poreikis užimti kurią nors vietą savo “gaujoje” (šeimoje) šuniui yra įgimtas, ir visai natūralu, kad dažniausiai ta vieta, kurios jis siekia, - aukščiausia. Vis dėlto šeimininkas turi pasirūpinti, kad šuo tos vietos taip ir nepasiektų, o visą gyvenimą liktų ant paskutiniojo laiptelio. Šuniui tokia padėtis nėra kančia (nebent šeimininkas pasirūpina, kad būtų kitaip) – tai jam lygiai taip pat natūralu, kaip ir buvimas vado vietoje. Tiesiog jis supranta, kad tai jo vieta, ir jis ja paprastai būna patenkintas. Aišku, jam kartas nuo karto (ypač kol šuo dar jaunas) kyla noras patikrinti, ar socialinis rangas šeimoje nepasikeitė, ir tokiais atvejais jam visada turi būti aiškiai parodoma, kad niekas nesikeičia ir kad jis – vis dar ant paskutiniojo laiptelio.

KAS LYDERIS?

Pasižiūrėkime, kokiomis teisėmis ir privilegijomis naudojasi gaujos vadas.

1. Jis miega ten, kur tik užsimano, tačiau niekas negali kėsintis į jo poilsio vietą.
2. Jis išsirenka geriausius maisto kąsnius, o kiti gaujos nariai turi tenkintis tuo, kas lieka po jo.
3. Jis visada laimi, ypač žaidimus, kur reikia panaudoti fizinę jėgą – jis pakankamai stiprus, be to, žemesnio rango gaujos nariai privalo jam galiausiai nusileisti.
4. Keliaujant siaurais praėjimais ar einant pro duris, visi gaujos nariai atsitraukia, praleisdami jį į priekį, o artinasi prie jo tik nulenkę galvas ir vengdami akių kontakto.
5. Kai jis ilsisi, niekas neturi teisės jam trukdyti, kad ir kur jis gulėtų.
6. Jis bet kada panorėjęs gali pareikalauti sau dėmesio iš kitų gaujos narių – pats nusprendžia, iš ko, kada, kiek laiko ir kaip tą dėmesį jam turi rodyti.

Dabar gerai pagalvokite, kieno vardą – savo ar savo šuns – galite įstatyti vietoj žodelių “jis” šiuose teiginiuose. Jei savąjį – puiku, jūsų augintinis tikriausiai nekelia jums jokių didesnių problemų. Bet jei augintinio – derėtų smarkiai susirūpinti.
Būna, kad šeimininkai, patys to nežinodami, šunims suteikia vado statusą. Pažiūrėkite, kaip tai atsitinka.

1. Šuo gali pasirinkti poilsiui bet kurią norimą vietelę – visų kambarių grindys bei kilimai jo paslaugoms, o dažnas šeimininkas augintinį įsileidžia ir į lovą ar ant fotelio.
2. Būna, kad dėl nepatogaus darbo grafiko šeimininkai augintinį šeria pirmiau, negu pavalgo patys.
3. Žaisdami su jaunu šunimi (na, kad ir tampydami virvę), savininkai leidžia jam nugalėti, nes jiems patinka augintinio azartas ir užsispyrimas, siekis laimėti. Vėliau – leidžia nugalėti, kadangi šuo pergalės ima siekti agresijos pagalba.
4. Šuo praktiškai visuomet šeimininką aplenkia lipant laiptais ar einant į namus pro duris, o paskui stebi jį iš viršaus. Pastarasis ramiausiai lipa laiptais toliau, žiūrėdamas sau po kojomis, o ne į šunį.
5. Kai šuo guli tarpdury, šeimininkas parastai jį tiesiog peržengia ar apeina, nenorėdamas trukdyti numylėtinio miego arba bijodamas urzgimo arba dantų.
6. Jeigu, šeimininkui ką nors veikiant, šuo ateina ir pradeda prašyti dėmesio ar kad jį paglostytų, šeimininkas dažniausiai neatsako “ne” augintiniui – juk nenori, kad šis pamanytų, jog jo nemyli.

Štai kaip, visai to nenorėdami, kai kurie šeimininkai savo šunims suteikia gaujos vado rangą. Tad nebėra ko stebėtis, kad šuo laiko savaime suprantamais tokius dalykus, kaip nepaklusimas namiškių komandoms (kur girdėta, kad vadas klausytų savo pavaldinių?) ar agresyvus reagavimas į kai kuriuos šeimynykščių veiksmus.
Kad viso to nebūtų, šeimininkas turi pasistengti elgtis taip, kaip elgiasi gaujos vadas šuns akimis. Tegu jis nepamiršta aukščiau paminėtų šešių punktų ir:

· vedžiojasi šunį į vis kitas, jam nepažįstamas vietas – pavaldiniai nedvejodami seka savo lyderį jiems nežinomose vietose;
· niekada nesiartina prie savo šuns nusukęs (nudelbęs) akis, jei gyvūnas tuo metu šeimininką atidžiai seka žvilgsniu ir yra linkęs dominuoti;
· nežaidžia jėgos reikalaujančių žaidimų, jei nėra įsitikinęs, kad tikrai nugalės;
· į kiekvieną agresyvų veiksmą prieš šeimininką iš šuns pusės privaloma reaguoti greitai ir piktai, taip šuniui parodant, kad bet koks išpuolis prieš jį, kaip prieš gaujos vadą, yra neabejotinai smerkiamas ir skaudžiai baudžiamas – kaip ir vilkų gaujoje;
· pirma pavalgo pats, o tik po to pašeria šunį.

Jei šeimininkas elgiasi maždaug taip, kaip čia aprašyta, su šunimi nuo jo jaunų dienų, jam paprastai nekyla didesnių problemų dėl augintinio – šuo pripažįsta žmogų savo vadu ir noriai juo seka, nedrįsta kandžiotis, o taip pat ir mielai paklūsta – juk jam verta įgyti lyderio palankumą, o kaip kitaip jo pasieks, jei ne nepriekaištingai vykdydamas komandas?

Papildyta:

seniai jau rasiau i foruma, dar kai tik isigijau suni, tai truputi primirsau taisykles, bet nieko, pabandysiu.mes labai mylim savo kalyte ir jei vyras bardavo tai budavo labai gaila, bet daugiausiai rupinuosi ja as, tai ji manes tik ir klauso, o i kitu paliepimus ne, bet jau dabar tai sunku ja mokyti nes jai jau 11 men ir ka praziurejom matosi nerealiai. ji neklauso eiti i vieta ir gult nori tik pas mane, kas vyrui labai nepatinka, pabega is namu ir bega kuo toliau jei tik pasitaiko proga ir jokie sauksmai nepadeda, lekia kiek kojos nesa ir erzina mus kai gaudom pribega kiek arciau ir vel bega, kol jau pagauni ir parnesi. gerai kad gyvenam kaime tai pagaut lengviau, bet kas butu jei gyventumem mieste, tai ji pabegtu ir kazi ar rastume. nesuprantu kodel taip yra.