QUOTE(VėjoVaikas @ 2015 09 23, 08:26)
Ačiū. Tikrai ačiū.

Šiandien mintyse ir testovi. Taip ryškiai prisimenu tą vakarą prieš tuos 7m.
Kai buvo praėję nedaug laiko, galvojau, kad o kaip bus, kai praeis metai, 2, 5, 15 ir t.t. Ar pasimirš skausmas. Ar prisiminsiu Jo veidą. Ar ilgėsiuos. Viskas ne taip, kaip maniau. Viskas gyva atminty. Gal ne kaip vakar. Kaip prieš kokį trejetą mėn atrodo tas vakaras buvo.
Galvoju, kas pasikeitė mano gyvenime per tą laiką. Nieko labai iš tikro. Sunkūs, neramūs visi tie metai.
QUOTE(VėjoVaikas @ 2015 09 23, 09:29)
vakar skaičiau, jau nepamenu - knygoj ar kokiam straipsnyje, seniai savo kailiu patikrintą mintį. Kad žmogus didele dalim negatyvus ne pats iš savęs, o "užsikrečia" iš aplinkinių. Čia sergančioms nežinau, ar galioja, bet ar jūs pajuntat kitaip besijaučiančios, kai bendraujat su geranoriškais, nuoširdžiais žmonėmis? Nu ne tais, kur "užsikūrę" ant dirbtinio pozityvo, bet ramiais ir išties šiltais vidumi? Aš tai labai labai jaučiu. Vat apie Mėją pagalvojau, kaip ji čia rašo, kad ją ir sesė, ir mama dažnai
gruzina, kad nepavyks, neišeis, prigasdina viskuo... labai nesmagu gyvent su tokiu "palaikymu".

Aš jau sąmoningai vengiu bendravimo su tais, po kurių jaučiuosi nebe tokia laiminga, gera, kažkuo kalta, kažko nepadarius ar blogai padarius, netaip pasirinkus...
Turbūt visi žmonės daugiau mažiau empatiški. Manau, kad jaučiu, kada žmogus nuoširdus ir šiluma sklinda. Bet iš tikro laaaabai retai "užsikrečiu" kito žmogaus nuotaika. Ar būtų labai džiaugsmingas, ar įniršęs, ar atlapaširdis, ar savanaudis, kad ir kaip ir kokias emocijas parodo, manęs neįtakoja.

Vienužo dabar supratau, kad aš medis.