Apie depresijos šmėklą

Man po antibu parejo visi galai, tai apie seksa ne galvoti nesinori, niekaip nesisieja skausmas su malomumu, o dar menesines siuo metu. siaip man, supratau, daug svarbiau zmogiskas santykis, as galiu pliauksti apie antrus galus, bajeruoti, svajoti, fantazuoti, bet realiai man to sekso daug nereikia, labiau svelnumo, apsikabinimu ir to, kad manes reikia, mano kuno, mano sielos. Nors siaip, manau, testosterono manyje daug
Papildyta:




Nemanau. Spuogai kaip lindo, taip ir lenda, viskas nuo galvos priklauso Seksas nepagydo nei depresijos, nei spuogų, nei dar ko. Va, nėštumai man tikrai pagerino būklę, laikinai, kol hormonai tam tikri veikė, bet užtat po visko atsigriebiau su kaupu, to priešui nelinkėčiau.
Papildyta:
Gražaus savaitgalio visoms

Jeigu daug T, tai turėtum norėti sekso. Švelnybių meilybių labiau nori moteris, pas kurią daugiau moteriško hormono.
O dėl spuogų nesutinku. Nebūdavo. Nu ten koks vienas. O dabar....
O kur jau tu čia gal išskrendi, kad savaitgalio taip anksti palinki?

Tai ir noriu, bet paviršutiniškai, fiziškai, tik tiek dažniausiai. Tau vienaip, man kitaip, spuogai man nuo 13 metų. 11 metų reguliaraus lytinio gyvenimo nepadėjo

Niekur neiškrendu, ką, negi ne penktadienis? Nesiruošiu prie kompo sėdėt, tai iš anksto palinkiu

pas maniskes visas skirtingi interesai,2 turi vaikus,bet beveik su visom bent jau susirasom kasdien.svarbu ne kaip daznai bendrauji,o kaip.

Vejo vaikas,nepasakyciau mano sese turi viska is tos srities,bet vis tiek daznai psichuodavo,o kai mes abi psichines,tik as vartojanti vaistus,o ji ne,tai namie karas budavo karts nuo karto.

Labas, kurį laiką nerašiau, bet matau, nepasigedot Turiu naujienų - mane atleidžia 3čią kartą per 2 metus. Kadangi dabar aš jau pasikausčiusi (patyrusi) ir nesutikau išeiti gražiuoju, nuo pirmadienio laukia nervų karas Aišku, aš jo nepakelsiu ir mane išės, prieš tai dar tiek užmėtę tarnybiniais, kad saulės nematysiu. Povandeninis karas išplaukė į paviršių. Dabar viskas atvirom kortom, nesišypsant į akis. Kam man visa tai? Pati nežinau, durna matyt. Neturiu ką veikti, per stiprią psichiką turiu, reikia ją pasilpninti iš esmės, vėl žinau, kad darbdaviai neteisūs. Kaip ir prieš tai dveji Žinau, kad aš turiu problemų, kad nesugebu gerai atlikti techninio darbo. Nežinau, kame problema, gal psichiatras ras. Lyg ir žadėjo, jei vaistai nepadės. Nors kaip dabar patikrinti, kai nebedirbsiu? Man pačiai atrodė, kad tobulėju, nors klaidų vis dar pripildavau. Bet visgi, jei patiktų pats žmogus tam tikroms personoms, jį laikytų O aš tokia nesu ir tai vėlgi mano pačios problema. Neturiu socialinių įgūdžių, dirbtinai palaikau juos (jau rašiau apie tai), bet man sunku apsimesti per ilgą laiką, kad žmogus man patinka ir palaikyt gerus santykius su juo Na tai ir prisiprašau. Ir šiaip būnu atpirkimo ožys. Nes tylesnė, silpnesnė. Tai va. Oficialiai man vėl psichas. Kolegė šiandien davė tokį fainą ratuką, nuo kurio iškart apglušau. Gaila, išmečiau pakutį, neatsimenu pavadinimo.

jei atsilaikysi,tai gal bent iseitine gausi?o siaip istojus i birza 6 men pasalpa moka,jei isdirbus per kazkiek laiko 18 men.
as tai dziaugiuos,kad mano darbe nera jokiu edimusi ir nervu gadinimo,intrigu.nezinau kaip man uz akiu,gal kad mazai su kuo bendrauju-nematau ir tu intrigu.

Sveikos

Skaitau viską.

Deraramos, gal tiesiog tie darbai ne tavo sritis? Gal reikia radikaliai kažko kito? Kai esi savo vietoj, nu tai kažkaip ir tos klaidos praplaukia, nes klaidų daro VISI. Aš pagal pirmąją savo specialybę galėjau dirbti tik analitinį darbą, o daugiau JOKIŲ, nu nėjo nuo rankos, nors atrodo, gi nieko sudėtingo. Pvz,, jeigu būtų galimybė pasirinkti bet kokį darbą ir bet kokią sritį (išskyrus gulėjimą ant sofos), ką pasirinktum? Šiaip užjaučiu ir siūlau nekovot... nervų prarasi daugiau negu laimėsi.... čia tik pasiūlymas aišku.

nu mes neturim vyrų, tai, manau, natūralu, kad labiau čia apie visokio plauko žmogiškus santykius pamąstom - draugeles, draugelius ir pan.
o kas yra mišrus intrOvertas ar ekstravertas?


nu tu tikra seksbomba.

aš to kažkokio tostesterono išvis neturiu. man niekas nestovi. bet, gal ir gerai, nes jei stovėtų, tai nžn, reikėtų vyrus gatvėj užpuldinėt, nes nemanau, kad gražiuoju kas jau ten su manim eitų.
vis dėlto malonu žinoti, kad bent viena problema turiu mažiau, nei kiti.


pagalvojam. seniau ne visad gal skaitydavai, aš kalbinau, - nekalbėjai (dar prieš susitikimą), tai dabar neminiu.
bet tai vargeli tu mano. labai užjaučiu.
man pirma mintis - ačiūdie nėr, kad neturi finansiškai į ką atsiremt. na, tokiai man, būtų krachas.
suprantama, kad tau N TAI dabar svarbiausia. nu bet protinga mergina atrodai, darbiniu klausimu turės kažkada pasisekt, nu čia kažkokie atsitiktinumai, man vėl primena tą pažįstamą, kuriai panašu, kad tiesiog nesisekdavo su darbais.
negaliu sakyt, kad ir man sekas, bet vis tiek ne tokiom situacijom.
Papildyta:

Aha. Aš nedrįsau to sakyt, bet pagalvojau tą patį. Nes ar tikrai jausies laimėjus kažką pačiu optimistiškiausiu atveju (nežinau, koks jis įmanomas)?

atsilaikyt reikėtų ilgai.. Nusiteikę mane ėst, taip ir pasakė. Net nežinau, dėl ko kovoju. Iš principo turbūt. Nes žinau, kokie nesąžiningi mano vadovai. Man pikta ant jų, noriu kenkti. Bet ir pati galiu nukentėti. O aš silpna. Aš jiems tik rakštis, kurią nori išdraskyti. Visai nesvarbus žmogus.

Iš biržos man pašalpa nepriklausytų, nes aš studentė. Finansiškai nėra labai sunku, net ne tame esmė, nors man pinigai irgi svarbu.


Pasirinkčiau literatūrinę kūrybą, teksto redagavimą, kažką tokio. Bet neturiu tam išsilavinimo, pakankamų žinių, pažinčių, esu visiškai nepatyrus, darbo rinka išvis nedėkinga. Ir nepasitikiu jau ir čia savimi.


skaitydavau, ačiū, kad mane minėjai, man svarbu, kad žmonės nepamiršta, parašo, kad ir virtualiai. Dėkui už užuojautą. Šį periodą, kuris dar tik prasideda, esu apturėjus jau 2 kartus. Žinau visus jo šlykštumus ir jau matau, kad nesugebėsiu elgtis kažkaip kitaip. Vėl depresuosiu, būsiu pasyvi, nepasikelsiu nuo sofos ir pc, nerasiu motyvacijos gyventi dieną. Darbas buvo mano paspirtis gyventi ir jaustis normaliu žmogumi.

Tikiu, neprarandu vilties, kad dar atrasiu savo vietą. Bet kol kas esu per daug sugniuždyta ankstesnių patirčių, labai skaudžiai jas pernešiau, man sunku pasitikėti savimi ir vėl iš naujo stengtis, įrodinėti kitiems ir sau, kad esu kažko verta. Ir negaliu sakyti, kad tie trys atvejai yra atsitiktinumai. Problema yra. Manyje, žinoma. Nesugebu kažko. Trūksta skrupulingumo, atsirado žioplumas, kurio anksčiau nebūdavo. Per daug stresuoju, nepasitikiu savim. Sunku atrodyti stipriai, pakovoti už save, įgauti pagarbos kaip žmogui, kaip darbuotojui. Neturiu "svorio". O silpnieji nuo bandos būna atskiriami. Psichiatras užsiminė, kad kažkaip bus galima nagrinėti tą mano nesugebėjimą susikaupti, kad darau tiek klaidų. Žinau, kad sugebu, bet neišeina. Kažkas trukdo.

O išeiti jau dabar aš norėčiau visgi susitarus. Bandė ten su manim tartis, bet tuo metu ne tas rūpėjo, blaiviai nemąsčiau. Pykau ant jų, ant savęs, užsisklendžiau, kaltinau visus aplinkinius ir norėjosi tik užsispirti kaip mažai mergaitei ir pridaryti problemų. Nes aš jau neturiu ką prarasti, kodėl aš vėl turiu būti auka. Norėjosi kažkam keršyti, kažką apkaltinti. Kad stengiausi, atidaviau visą save, sėdėjau darbe rimtai sirgdama, o mano tos pastangos buvo nieko vertos ir niekam nereikalingos. Dabar truputį kitaip mąstau.

Prabudau su nerimu, suku mintyse kaip filmą vakarykštę dieną, kuri, tiesą pasakius, buvo labai įdomi, kupina įspūdžių, pokalbių, emocijų. Man tas netgi patinka. Nesvarbu, kad emocijos neigiamos. Bet įgrista rutina, reikia aštrių potyrių. Aš negaliu ramiai gyventi. Nors siekiu tos ramybės, stabilumo. Tai va, ta proga išsiliejau čia. Išgėriau lexo, nors dabar turėčiau jo jau nebevartoti. Bet gal nuramins mane ir galėsiu grįžt miegoti. Taip noriu tą ateinantį periodą pragyventi kuo sklandžiau, negulėdama paslika ir nepasikeldama, nenorėdama nieko neveikti ir po to šlykščiai jaustis. Nebeturiu atramos taško, dabar vėl pati turiu juo būti. Turbūt reikės daug ratų. Noriu gydytis psichiką, gal net pasirašysiu tai ligoninei. O kas jau dabar. Nieko neprarasiu. Gal psichoterapijas paskirs. Gal motyvacija atsiras. Gal įtikins mane, kad nieko vertos tos mano problemos, kad per daug įsikandu į jas, per daug analizuoju ir smerkiu save, neleidžiu sau džiaugtis gyvenimu. Tiesiog ne visiems viskas sklandžiai sekasi nuo pat pradžių. Reikia išlaukti, reikia atrasti, reikia stengtis. Ir suprasti, kad tai ne pasaulio pabaiga, ne esminis dalykas, atrasti gyvenimo prasmę ne tokioje srityje.

Deraramos, jei esi studente, gal i socialine stipendija gali pretenduot. Bet ten tik karta i pusmeti dalina.

žinau aš viską, bet dėkui ne piniguose esmė..

IntrAvertas mano TŽŽ. Čia gal iš rusiško skolinio tas o pasiimtas, aš iš lotynų kalbos mieliau, kaip ir senajame TŽŽ. Analogiškai EkstrAvertui. Na, taigi visi žmonės skirtingi, tas pats ekstravertas gali savyje turėti ir uždarumo, ir melancholiko savybių. Čia mano pačios "terminas" Vienur aš galiu elgtis ir mąstyti kaip ekstravertė, kitur kaip intravertė, tik dabar apsivertė viskas aukštyn kojom, iš 70 proc. ekstravertės liko 30 proc. .

Kiekviena moteris turi testosterono, jis paskui virsta į kitus hormonus Apskritai kiekvienas mes esame ir moteris, ir vyras viename, du viename
Papildyta:
Papildyta:
Deraramos, taip gražiai ir nuosekliai viską aprašai, analizuoji, iškeli problemas, ieškai jų sprendimo būdų, tikrai turi rasti atsakymus ir pagalbos būdus sau, tikiu, o dabar laikykis