Kai aplanko egzistensinis liūdesys ( skaitant reikia kas pastraipą giliai atsidusti)
Tie, kas mane pažįsta, patvirtins, kad aštuoniasdešimt procentų laiko kai nemiegu aš šypsausi ir esu nepermušamai pozityvi kvatoklė ( Rapolas sako paprastai: " Mama linksma.").
Dešimt procentų galiu būti agresyvi arba suglumusi ( galiu duoti snukin arba bėgti slėptis). Ir štai likę dešimt- jo didenybė liūdesys. Jis kaip rūkas užpildo vidų. Dažnai bendradarbiauja su tam tikrais hormonais. Ir pamačiusi voratinklyje įkliuvusią nedidukę musytę ( nuotraukos dešiniajame apatiniame kampe) tik prasmingai atsidūstu.
"Skrendam savaitgaliui į Milaną?",- klausia vyras manęs.
Na, liūdėti galima ir Milane. O galgi pakilus virš debesų pamatysiu ten aukštai man besišypsančią saulę? Vaikai nori keliauti kartu. Savaitę iki skrydžio vyras ieško mums kur apsistoti ir susiduria su problema- booking ir airbnb meta, kad 97 % nuomojamų būstų/viešbučių yra pilni. Likę arba be proto brangūs, arba švelniai tariant nudremžti būstai. Išrenka kažką. Planuojame 2 naktis Milane ir paskutinę naktį Bergame.
Penktadienį ryte kylam. Po to leidžiamės. Visi pakilimai lydimi nusileidimų,- liūdesys skrenda kartu. Pabaigiu skaityti "Diujį", knyga man pasirodo banaliai lėkštoka. Skaičiau todėl, kad rašo apie katę ir todėl, kad Ignas perskaitęs ir noriu su juo padiskutuoti apie tą rašliavą. Bergamo oro uostas yra 40 km nuo Milano. Sėdam į autobusą ir važiuojam į Milano centrinę stotį. Pakeliui supykina Rapolą, paduodu Čijos šikimo maišelį. ( Mūsų šeimoje visi su nevykusiais vestibuliariniais aparatais- užsupti gali bet kurį, išskyrus Ainu, ta vienintelė nevemia automobilyje). Milano stotyje pasidalinome. Andrius buvo sutaręs susitikti su vienu italų firmos atstovu dėl darbinio naujo rentgeno aparato apžiūrėjimo- pirkimo, išvažiuoja. Klausiu sūnų, ką tuo tarpu jie norėtų nuveikti. Abu iš karto žinojo atsakymą- San Siro futbolo stadionas. Ak, aš Milane- aukštosios mados sostinėje- ir keliausiu aplankyti ne ne , ne naujų kitų metų pavasario madų kolekcijų, kurias dabar pristato podiumuose, bet į futbolo stadioną. O paskui mano draugės stebisi, kad aš žinau pvz.Chelsea trenerio pavardę ir nesugyvenamą charakterį, bet negaliu be klaidų užrašyti nepasigooglinus Dolce&Gabana ( viena ar dvi "n"? blyn, dvi "bb", pasirodo). Pradžioje važiuojame pasidėti lagaminukų į užsakytą butą. Nu ką aš pasakysiu- butas vienas ištisas liūdesys. Šaltas, nejaukus. Tik rajonas geras. Ok, nusimetam daiktus, ir- į trasą. Neįsivaizduoju, kur tas stadionas. Vaikai, pasirodo, namų darbus atlikę- žino, kaip keliomis metro linijomis pasiekti tikslą. Einu iš šonų apsupta savo bernų, lipu ten, kur sako. Sklandžiai atvažiuojam. Stadione įrengtas muziejus dviems italų klubams ( Inter ir Milan). Taurės, atributika, seni futbolo bateliai, prakaituoti kultiniai marškinėliai ir t.t.
Tada turas po persirengimo kambarius, vidinius koridorius, patį stadioną. Be mūsų dar vaikšto kelios vyriškių grupelės. Aš vienintelė moteris. Pasvarstome su vaikais, kam reikalingi šitie įrenginiai- gal žolei šidyti?
Suvenyrų parduotuvės vienas galas skirtas vienam klubui, kitas- kitam. "Kaip čia sirgaliai nesusimuša?",- klausiu sūnų, prisiminusi futbolo rungtynes Londone su gausiomis policijos pajėgomis tarp sirgalių tribūnų. "Susimuša, patikėk!!!",- atsako vienbalsiai vaikai ir nusijuokia. Išsirenku futbolo batelius.
O čia parduodama futbolo stadiono žolė. Galvoju, gal Ainu lauktuvių parvežti?? Ech, neįvertins, geriau už tuos 10 eurų Lietuvoje konservų jai nupirksiu.
Viską apėję važiuojame su vaikais į centrą- Duomo aikštę. Susitinkame su Andriumi. Visi užvertę galvas grožimės Duomo katedra.
Tai vienas žinomiausių ir didžiausių gotikinio stiliaus statinių pasaulyje. 1385 metais katedrą pastatyti užsakė vyskupas Antonijaus da Saluzo. Jo idėją palaikė ir pirmasis Milano kunigaikštis, šią šventovę įsivaizdavęs kaip didžiausią bažnyčią pasaulyje. Kunigaikštis leido naudotis marmuro kasyklomis, suteikė mokesčių lengvatas bei pakvietė architektus iš visos Europos. Deja, statybų darbai ėjosi ne taip puikiai, kaip buvo planuota. 1386 metais pradėta statyti katedra buvo užbaigta prabėgus daugiau nei penkiems šimtmečiams. Bažnyčia pašventinta 1418 metais, nors tuo metu dar tik buvo statomos navos. Statybos tęsėsi iki 1813 metų, o visiškai darbai baigti tik einant į pabaigą 1965 metams. Per daugelį statybos metų prie šio projekto prisidėjo šimtai statybininkų. Pradinė statinio konstrukcija vis keitėsi į dar labiau įspūdingesnę nei buvo iki tol. Ilgas statybų laikotarpis lėmė stilių įvairovę, tačiau galutinis rezultatas gavosi stebėtinai vienodas. Net keturiasdešimt tūkstančių žmonių talpinanti gotikinė Milano katedra yra 158 metrų ilgio ir 92 metrų pločio. Jos 8000 kv. m. ploto stogą puošia 135 smailės ir 2245 statulos (iš viso ant katedros yra 3400). Žymiausia iš visų ant aukščiausios smailės uždėta Mažosios Madonos (Madonnina) statula, padengta beveik 4000 aukso plokštelių. Šią ir kitas statulas iš arčiau galima apžiūrėti užkilus laiptais ar liftu į ant stogo įrengtą apžvalgos aikštelę, nuo kurios taip pat atsiveria nuostabi miesto panorama. Šitą informaciją iš interneto perskaitau belaukiant bilietų į katedrą savo vyrams. Užkilome ant stogo, pasigėrėjome vaizdais. Nuotraukos ne kokios kokybės, nes darytos telefonu jau pradėjus temti.
Beje, man ant stogo pasilenkus per turėklą, Rapolas juokais iš už nugaros tyliai priėjęs ale stumtelėjo mane "Bū!!!", aš labiau iš netikėtumo klyktelėjau, netoliese stovinti prižiūrėtoja kad puolė prie manęs, Rapolą itališkai apibarė, anas pasimetė, aš raminau visus, kad viskas čia gerai, esu gyva ir neišsitėškusi. Žodžiu, įnešėme kažkiek veiksmo mes ten ant Duomo stogo, kad nuobodu nebūtų. Katedros viduje uždegėme žvakelę, tyliai trumpam kiekvienas savaip pasimeldėme.
Papildyta:Tada pasukome į šalia įsikūrusį Gallerie Vittorio Emanuele II pasažą, kur mozaikomis puoštu grindiniu ir stikliniu skliautu gaubiamos vardinės parduotuvės. Tai devyniolikto amžiaus pasažas- vienas seniausių Europoje.
Vienoje pasažo grindinio vietoje yra buliaus paveikslas, ant kurio kiaušinių užmynus kulnu ir apsisukus kelis kartus, išsipildo svajonės.
Kiaušiniai vargšo buliaus jau iki duobės sutrinti, ale aš dar irgi ant jų pasisukiojau ( ko tik nepadarai, kad vaikui ligas užkalbėtum).
Tarp visų tų blizgančių nepadoriai brangių drabužių/rankinių/batų vitrinų pamatome knygyną- savą ir mielą vietelę, ten ir užsukame. Štai kas krito man krito į akis ( Azu, ar tokią gavai dovanų?)
Vakarieniauti važiuojame į vyrui vietinio milaniečio rekomenduotą rajoną su vandens kanalais. Išsirenkame restoranėlį ir mėgaujamės išties puikiu itališku maistu, kurį mūsų šeima dievina. Įvairių rūšių pastos, caprese salotos su minkštute viduje buffalo mozzarella, gnocchi bulvinukai, tiramisu, panna cotta...
Grįžę į savo nuomotą nei kiek nepajaukėjusį kol mūsų nebuvo butą einame miegoti. Su drabužiais, nes drėgna ir šalta. Nėr wc popieriaus. Kas po velnių užėmė 97 % visų nuomojamų būstų???
Šeštadienis. Apniukęs, bet nelyjantis. Pusryčiauti užsukame į šalia esančią kavinukę. Puiki kapučiooo ( taip išdainuoja kavą mums gaminantis pardavėjas), keli krosanai, keli sausainiai su šokoladu- pilvui rytinė duoklė atiduota. Lekiam į Expo. Tai pasaulinė paroda, vykstanti nuo gegužės 1d. iki spalio 31 d. Tema: " Pamaitinti planetą- Energija gyvenimui". Dalyvauja rekordinis šalių skaičius- 142 šalys, kurios pristato naujausias technologijas, būdus, kaip sprendžia gyvybiškai svarbų maisto poreikį, kaip siekia užtikrinti saugų, sveiką maitinimą savo šalyse. Parodoje kiekviena šalis nori išsiskirti savo paviljonų architektūra. Mes tikėjomės, kad Expo bus daug žmonių. Bet, kad tiek... Tai miestas mieste. Mano šiaip jau laki fantazija tiek nenešė. Skaičiau spaudoje, kad per dieną vidutiniškai aplanko parodą apie 160 000 žmonių. Tai baisi minia, o man pasirodė, kad jų buvo dar daugiau. Tai va kas užėmė 97 % Milano viešbučių!!! Jei būtų buvę 10 kartų mažiau, vis tiek būtų per daug.
Buvome skaitę, kad labai vertas dėmesio Japonijos paviljonas. Iš karto ten ir pasukome, priėję sužinojome, kad norint patekti į Japonijos paviljoną, eilėje reikia stovėti 8 valandas. Spjovėm. Sutarėm su vyru kada nors per tas prakeiktas 8 valandas iš tiesų nuskristi į tą šalį. Stojom į eilę prie Omano. Kodėl? Nes, kaip vaikai sako, nieko apie Omaną nežinom. Po to apžiūrėjome Kuweito, Monaco, Šiaurės Korėjos, Vatikano ir t.t.paviljonus. Pavargome nuo žmonių, eilių. Nusprendėme poilsiui nueiti į Lietuvos paviljoną. Man labai patiko. Turint galvoje, kad mūsų šalis tokia nedidukė, finansiškai silpnokai remiama, man ekspozicija pasirodė labai jauki ir skoninga.
Papildyta:
Paviljone dirbanti lietuvė paslaugiai mums papasakojo apie gimtojo paviljono idėją- du balti pastatai sujungti tiltu, simboliškai tradicijų praeitis ir inovacijų dabartis. "Praeities" pastate didelis rutulys su langeliais, kuriuose surašyti kitų šalių įnašai į mūsų valgymo kultūrą ( pvz. šakutę atvežė Bona Sforza, šaltibarščius pasiskolinome iš graikų ir t.t.).
"Dabarties" pastate kompiuteriai, ausinės, technologijos.
Čia buvo galima nusipirkti lietuviškų patiekalų, alaus ir va taip orginaliai pasisupti prie staliukų.
Pabaigai nueiname į Pietų Korėjos paviljoną. Didelis, įspūdingas, panaudotos aukštos technologijos. Tik, kad kojos sulindo į sėdynę ir man rodos sužemėjau kokiais 5 cm per visą dieną. Va šio balto berniuko žvilgsnis beveik toks pat liūdnas kaip ir mano- argi ne???
2017 metais Expo vyks Kazachstane, mano vyrai jau nori ten vykti, aš dar nežinau...
Rytoj papasakosiu apie paskutinę mūsų mini kelionės dieną- sekmadienį, jei tik norėsite.
Tėviškėj taip aitriai kvepia rūtos
Ir bijūnai žydi po langais.
Tu atsiųsk man trumpą atvirutę
Gal tas liūdesys greičiau praeis.
( a.a. Stasys Povilaitis)
Kur beeitum - nesvarbu koks oras - visada pasiimk savo nuosavą saulę. (A.J.D'Angelo)
Pasitikrink geriau.
Trijų savaičių vargas baigėsi.Šiandien vedžiausi pro pardę, tai atsimušė į strypą 
Su laiku apsipras, vistiek kitaip nebus.Jau dabar po kiemą laksto viesulu, bijau, kad galvos nenusisuktų 
Laikykis 
