Depresija

Nupirkau ir sito.bet nenorejau maisyt.


Night,anksciau ir as to nejausdavau,bet as 100% zinojau kas blogai.

Db kartais paliudziu tik del suns mirties...5 menesiai kai nebera bus uz keliu dienu.o skauda vos vos maziau...

O kaip tu ta laime isvis isivaizduoji? Is kur atsinesei ta suvokima - is prisiminimu, is kitu pasakojimu, is knygu? Man rodos, tai,ka isvardinai, ir yra laimes sudedamosios dalys. Bent man ramybe labai didele dalim prisideda prie laimes.

Maždaug aš irgi galėčiau įvardint, kame nerimo šaknys. T.y., nemažai tų šaknų. Bet čia ir charakterio, ar tai asmeninių savybių nutriestas rinkinys. Psichologė sakė, kad kitiems žmonėms dzin būtų, nedasigalvotų iki to. Pvz., viena tų šaknų mamos likimas, kai nebegalės savim pasirūpint. Gal nepasakosiu plačiau, nes apsivemsit. Pati esmė yra mano baimė, kad ji negalės būt su manim, nes neturiu būsto ir nėra šanso tam. Su sesėm jai nebus blogai, tą tikrai žinau, bet jos vaikus užauginę, o aš laisva, kaip paukštis ir neturėsiu galimybės mamos pas save pasiimt reikalui esant. Dar kai žinau, jaučiu, ir beveik tiesiogiai pasako ir parodo, kad aš jai artimiausia iš vaikų... Širdį skauda, kad esu tokia lūzerė.
Tai va, anot psichologės, juk DABAR tai mamai nereik tokios pagalbos. Arba turiu kažkaip spręst, sugalvot KAŽKĄ, - ar keist sritį ir lįst kur gerai apmokamas, nors nemėgstamas darbas, rodomas visas atlyg., ar susitaikyt kažkaip, suplanuot, kad varysiu į savo kraštus ją prižiūrėt. Čia savanaudiškumas, bet visaip atrodo man blogai. Iš tikro tada ir turėčiau galvot apie mamą, išsižadant savęs, kad jai būtų gerai. Bet realiai, yra ir žinojimas, kad to gali tiesiog neprireikt, ir šiaip negali juk gyvent kito žmogaus gyvenimo, kad ir koks jis artimas. Nors, reik, pripažint, kad ir taip dabar tik kažkiek kokius porą mėn bandau GYVENT, o šiaip vis tiek negyvenu.

Tai čia viena šaknis. O kur dar visos kitos.

Negeras nerimas, kai nemiegu. Ratukas nepadėjo. Tikiuos ryt turėsiu jėgos prisikelt iš patalo...

Misskiss mano klausimus vėl ignoruoja. Dzin, bet nepraslydo pro akis ir vėl man.


Papildyta:

Žodžiais to jausmo nenupasakosiu, bet lyginu, kad tą patį džiaugsmą kadais jausdavau daug daug daug stipriau. Dabar nėr stiprių teigiamų emocijų, tuolab, kad galėčiau ar norėčiau jas dar ir išoriškai išreikšt. O kad sudedamosios dalys to, tai taip.
Jei lyg ir būtų priežastis, kad ir trumpalaikei laimei, tai tas jausmas toks, maždaug, nu... pasisekė vištai dvikojei. Negali būt... Nenusipelniau, nu, bet ir durniams kartais sekas. Maždaug, taip.

Night, kokius klausimus ignoruoju? Gal kazka praleidau?

Ai sorry tikrai praleidau tavo klausima

Nieko konkreciai neatsitiko... GAL. AI nzn, kazkokie buties klausimai, baime del ateities... kazkoks nepaaiskinamas kaltes jausmas - zodziu viskas kazkaip vienu metu susidejo... Vienisa jauciuosi.... daug daug galeciau cia rasyt

Mhm. Kaltė, nerimai turbūt, depresikų likimas...

cia del nepasitikejimo savim, manai, kad tiesiog nukrito is dangaus (pasiseke), o ne pati pasiekei, todel neleidi sau dziaugtis.
mane isvis psich isbare. sako, tu ispindejai savo akademinej aplinkoj, ir taip esi tarp protingiausiu, tai net jeigu tarp ju butum durniausia, uz didesne dali zemieciu vistiek butum protingesne. ir vistiek save drozi, kad per durna. nu bet gi ji teisi
tik va kas is to. gyvent tai vistiek nemoku, ir diplomu niekas nedalina .

va va- ta atsakomybė už visa pasaulį ir gerokai į ateitį. mane tas irgi neramina.

laismės jausmą patiriu dažniausiai ne namie, kokioj išvykoj, gamtoj, kai kažkur važiuoji, pamatai, pasigroži, kokia lapė per kelią perbėga ar stirnos baltom uodegom pašvytuoja. kai gali atsitraukti nuo tų kasdienių reikalų ir akis įmerkti į gamtą, draugų kompaniją. namai, nors juos myliu ir man jie patina,k kartu talpina ir nerimą - nes vis laiką kuris nors galas apkuistas, nes grįžti į kasdienybė, nes reikai galvoti apie ėdesį, nes galiu sėsti prie darbų ir dėl kitų daug nes. labai gerai jaučiuosi dabar vakare pesčiomis kulniuodama per miestą - galiu sau leisti atsijungti, pasigrožėti šviesomis, pakankamai šilta ir malonu pedinti per kokį Nėries tiltą

Sveiki. Prašau Jūsų patarimo. Jeigu artimas žmogus serga depresija, neina pas gydytojus, taip pat ir nenori nieko matyti, bendrauti , ar turėtų artimieji kištis į jo gyvenimą, kažką siūlyti, prievarta stengtis bendrauti, siūlyti savo pagalbą? Ar nebus blogiau?

Gal artimasis nueitų pas šeimos gydytoją dėl kokių kitų priežasčių (reikia iš anksto su gydytoju aptarti) ir tas šeimos gydytojas arba pats parašytų vaistą arba nusiųstų pas specialistus.

Prievarta nelabai kas išeis, manau...
Pabandykit paguglinkt ta tema, kaip ten teisingiau komunikuoti su depresyviu žmogum.
Aš linkiu Jums tik jau nesigraužti, ir nejausti kaltės, kad mėginat ir neišeina padėti. Sunku, bet gyvenkit savo gyvenimą, nekriskit į depresijas kartu.

nuo žmogaus priklauso, vienas nudžiugs bendravimu, kitas dar labiau supyks kad lenda ir nepaiso jo noro su niekuo nebendrauti. o jei žmogus neigia, nepripžįsta ir nenori ieškoti išeities taigi už plaukų neišysi, vaistų per rpeivarta neprigirdysi, maratonų bėgt dėl fizinio krūvio nepriversi. arbatos visokios yra, jonažolės bet jei rimta depresija - matyt katino ašaros čia būtų.

Būna, labai momentiniai tie jausmai. Ilgai nesitęsia. Va kančios jausmas tai atrodo užsitęsia iki begalybės. Bet kartais pagaunu save, kad va, šiuo momentu gera, ir viduj ir išorėj, tokia palaimos banga
Papildyta:


Tokiu atveju pirmiausia patariama neauklėti, nesikišti įkyriai, nekritikuot, nekaltint, nemokinti kad va turi daryt tą ir tą. Palikti tokį žmogų vieną negerai, gal net ir nesaugu. Tiesiog būti šalia, ramiai, priimti jį tokį nedarant tragedijos, parodyt kad supranti. Apie sprendimo ar gydymo būdus galima pakalbėt kartu, bet irgi tiesiog pasakant, ką apie tai žinai, kuo tai gali padėti, bet nebrukti, nes depresijai esant kaip tik veikia atmetimas, kai kas nors ką nors liepia, norisi daryt priešingai. O jei tik gauni informaciją, be spaudimo, visai dar apsvarstai. Žmogus tik pats nuspręs, nori jis gydytis ar ne, ir ko jis iš viso nori.
Papildyta:


Veiksminigiausia tai taip, kai grįžti nebereikia. Bet, kiek esu mačius, skirtingi poreikiai tų terapijų būna. Ir nenuspręsim kas teisingiausia. Vieniems labai stipriai suveikia vienas kartas, ir daugiau visą gyvenimą neprireikia. Yra kuriems reikia periodiškai "atsistatyt", tiesiog taip įpranta. Žinau žmonių kurie vos ne pagal grafiką kas kažkiek metų vis eina terapintis, nu ir jie tik taip išgyvena. Irgi normalu.
O būna kad išsivysto priklausomybė nuo terapeutų ar ligoninės. Gydytojai bando nuo to apsaugot, pamenu ligoninėj tokius išrašydavo prieš jų valią, nes norėdavo sėdėt ten ir sėdėt. Arba terapeutas pasako žmogui, kad jau gana ir jis gali gyventi be jo. Kažkur skaičiau, kad čia kaip manipuliacija, kai žmogus vienatvę ir nuobodulį perverčia į depresiją, prisiriša prie gydytojų bei ligoninių, nes ten su jais bendraujama ir dėmesio gauna savaime, nededant pastangų.