Depresija

Vat dar kas man keista. Tu daug metų kenti nuo sociofobijos, bet neieškai pagalbos. Man depresija būtent nuo to ir prasidėjo, nuo klaikios žmonių baimės. Būtų man kas nors tada pasakęs, kad ateis laikas ir aš drąsiai kalbėsiu su nepažįstamais žmonėmis, pirštą prie smilkinio pasukiočiau. Aišku, ir dabar dar kartais išlenda. Bet kiek iki to buvo eita. Kita savaite, kaip sakiau, einu pas terapeutą spręsti vienos problemos: autoritetų baimės. Ir tikiu, kad pavyks, nes mane veikia terapija. Nors tiek pasisekė.

Kai tuos šunis rodai visiems, kam gali, kone kasdien, ir kalbi apie juos, sorry, bet tai tikrai nebeatrodo pagirtina. Ypač savąjį, kad ir internetu, tą pačią dieną ir iš priekio, ir iš užpakalio, ar ten dar kaip, nors šimtąkart jį visi matė.
Ar dresuoji savąjį bent pagaliau?
Papildyta:
Bjaurokai gal pasisakiau, nu bet vyniojant į vatą žmogus nesupras, nes ir taip nesupranta, kad čia nelabai gerai, o žinau, kad ne tik aš tą pastebiu.

O tu, o tu... nei karto mums neparodei savo katės. Tiek apie ją girdėjom, kad jau laikas ir pasirodyt.

IDEM!!!!! Sekti temą reikia buvo Night kacas, buvo pristatytas, aš mačiau . Gražuolė.

Dėl šunų, nu taip, taip... Katininkam tai išvis, ot tie šunys, nelabai jaudina, ne katė gi.

Kita vertus, visi (manau, įskaitant ir pačią mėją) supranta, kad į šunis projektuojama (?) tam tikra meilės ir prisirišimo dalis, kuri turėtų rasti, bet neranda išraiškos kitur... bet, ar mes čia galim ir ar turėtume stengtis tai pakeisti?

Jurga atsimenam, atsimenam, dar neseniai pagalvojau apie tave, kai tavo miestas čia spaudoj vis mirgėjo. Kaip tavo reikalai, kaip vyresnioji?

Man patinka ir šunys. Mažiau nei katinai, bet patinka. Ir tiek šunys, tiek katinai, kitų žmonių, jei "jaudina", tai ne kasdien rodomi. Šiaip tu teisi dėl to stengimosi pakeist... Nesusitvardžiau, nes nu tikrai per daug to nuolatinio rodymo to paties.
Man regis, nesupranta vis dėlto, kad ir kaip kas bando sakyt, kad nelabai čia gerai.
Bet šiaip, be abejo, nu tikrai ne blogiausia ir reikšmingiausia, kaip kai kurie kiti žmonės elgias. Nu gal ir nereik kreipt dėmesio - jos reikalas.

Malonu zinot,kad mane dar kazkas cia prisimena,dekui.As vel su vaistais,nezinau ar teisingai padariau vel pradejus juos naudot,jauciuos kaip girta tik.O su vyresniaja viskas gerai,aciu. Kaip Tu?

tai ,kad ne as jaudinaus del svorio,man jis tai nukrenta ,tai pakyla.kai maziau sau leidziu valgyt nesamoniu(saldumynu,cipsu)tai krenta.

Gera girdet, kad veikia terapija. Kartais tikiu jos galia, ir geros patirtys is kitu dziugina.
As ne iki galo pati suprantu tos savo sociofobijos, ji tokia bangom ir skirtingai reiskiasi skirtingais atvejais. Buciau tiesiog intraverte, gal butu lengviau. Intravertas kiek suprantu pats megsta but uzdaras ir del to nesikankina. As uzsidarius jauciuosi blogai, o atsidarius geriau. Is esmes noriu judesio ir atvirumo. Bet iseiti sunkiai sugebu, del baisios savivertes ir saves vertinimo kitu akimis, daznai isivaizduojamo. O jei realiai patvirtinamo, tai is viso buna smugis. Dar galiu psichologiskai nusiteikt maziau reaguot, bet ta baime krato fiziskai. Apribojus save tik maza saugia aplinka, keliais saugiai iprastais zmonemis, kur galiu daug plepet ir niekas nevertina, na dar kokia anonimiska aplinka, pvz keliaujant, kur nuo to kaip pasirodysiu niekas nepriklauso, nes niekas neatsimins ir daugiau nematys. Visa kita tarsi uzdaryta, bijau islist, nes islindus vel suluztu. Ir bjauru, nes nieko nebenoriu ir nenorii siekti, gyvenimas saviraiskos prasme atrodo pasibaiges amziams.
Kaip nuo to ieskot pagalbos, nezinau. Netikiu kad yra priemoniu tam pakeist. Taip yra ir tiek. Gal tik imanoma ismokt gyvent su tom fobijom, bet kad jos isnyktu, vargu. Terapiju siuo metu nenoriu, nesinori kuistis po save, pavargau jau. Ir lesu tam neturiu. Bet svajoju, kad gal kada nors. Kai jau buvo labai blogai, esu lankius ligonine, ilgai, net virsijau paskirta termina, nes patiko. Kartais pasakoju cia teorinius prisiminimus:)
Papildyta:


Tai ne tik dzenbudizme. Ir musu religijoj.
Bet cia apie tai kalbejusiam adresatui manyciau sitas argumentas neaktualus.

Kliomba, bet kai terapinais, ką specai į tas tavo tokias fobijas?

Betgi, Kliomba, pati neišsikrapštysi. Psichologų pilna įvairių pakraipų, gal rasi tinkamą. Aš irgi save anksčiau matydavau kitų akimis, baisu taip gyventi. Be to,mes gi tik spėjam,kaip jie mus vertina, vertinam pačios save iš tiesų. Kai pirmą kartą lankiausi psichoterapiniam, aš netgi buvau medziaga kazkokios studentes bakalauriniam. Net nepagalvojau tuo metu, kad galėjau atsisakyt. Jeigu dar būtų kalbama apie įvykusius pokyčius dabar ir po, būtų nieko. Dabar špyga jai parodyčiau Na ne tiesiogine prasme. Nors ne, dabar aš paprašyčiau sumokėt uz mano sugaištą laiką.

Idem, gi reikia iš kažko mokytis jiems. Aš magistriniam irgi vienai būrelių vedėjai "padėjau". Kažkaip nei nesusimąsčius sutikau. Užknisdavo kažkokie durni testukai - klausimukai - piešinukai, bet gi mokslas - šviesa! Kai šiaip ar taip durnyne randies, vienu kitu klausimuku daugiau ar mažiau. Bet manęs nekankindavo ji ilgai.

O Kliomba prisiterapinus, aš tai ją suprantu, kad kiek galima. Negi visą gyvenimą terapinsies. Negi čia pinigai pagrindas to sau neleist, jei jų turi kelionėms. Tai gal tos kelionės didesnė terpija. Nors jei labai šikna, kažin, ar kam tų kelionių reik.

Gal kuri vartojat ESCITALOPRAM?Kazi kaip jis?