Kaip pasakyti vyrui, kad turiu kita?

Na, kad žvakučių neprireiktų reikia viską daryt tvarkingai- pirma skyrybos, o tada jau kito lova.

100 % sutinku,bet jei emocijos per krastus,o apdairumo ir nuovokos stoka,o Kitas jau lovoj tupi...tai tikrai reikalinga pagalba is salies,man- baisoka situacija

tikrai pritariu, vaikai viska jaucia, nesvarbu, kad nerodai liudesio, jie vsiak nuskanuoja, visa mamos busena, jaucia ar tevai myli vienas kita ar ne. As ir uz seima, jei tai yra seima, bet jei zmones tik gyvena po vienu stogu besikankindami, ar tai seima? Ir galu gale as bent niekad nenorejau,akd del manes tevai darytu tokius sprendimus, NEGALLIMA SPERSTI APIE SAVO GYVENIMA REMIANTIS VAIKU. taip uzkraunat ant vaiko baisia atsakomybe. Kaip turetu jaustis zmogus, kuris zino, kad jo mama gyveno nelaiminga del jo?Juk kiekveinas vaikas nori, kad jo mama butu laiminga...
Mano tevai irgi issiskyre, mama manes klause, ka daryti, sake jai sunku, aisku sakau skirkis ir daryk kaip nori, siaip neturejo ji manes tokiu dalyku klausineti, nes uzkrove atsakomybe....
Pirmiausia visada reikia galvoti, kaip geriau paciai, tada nereiks nei kitu kaltinti, nei atsakomybes uz savo sprendimus kratytis prisidengiant vaikis, tevais, kaimynais ir t.t. O vaikai ir kiti prisitaikys, vaikai mokosi is pavyzdziu, ne zodziu, nelaiminga mama , besikankinantio , besiaukojanti neaisku del ko, ismokins to ir dukra....O teciai niekur neprapuola issiskyrus, kas nori bendrauti su vaikais tas ir bendrauja....
Papildyta:
O siaip tai geras buvo patariams pasitarti su geru advokatu, tie zmones dazniausiai buna labai tiksliai logiski ir kazka realiau patars,kol koses neuzviret su prisipazinimais. Is vis geriausia issiskirt neikisant kito zmogaus ir ne pult is kart gyvent kartu, Pagyventi vienai atsistoti, atlaikyti visas krizes ir tada pagalvoti ar tikrai norit su tuo kitu gyventi

niekas niekad nepaliks vaiko diagnozuotam psichui
kokiu aklu reikia buti, kad tokiais grasinimais tiketi, ar ju bijoti
bijot pradet nuo skyrybu, pradekit nuo islaikymo vaikui priteisimo, lt tai nekainuoja(nera ieskinio mokescio), o veliau prieisit iki skyrybu

Įdomu kaip išsisprendė ši situacija, parašykite.

Aš esu tokiose pat dvejonėse, esu ant skyrybų slenksčio ir vis dvejoju kur ta riba, kai jau reikia pasakyti STOP, tos begalinės kantrybės ir pasiaukojimo dėl vaikų ir šeimos riba, riba kai ims šlubuoti tavo pačios psichologinė pusiausvyra ir nebegebėsi pasirūpinti nei savimi, nei vaikais...

Nenoriu tos ribos prieiti, nes jau buvau ties ja, tačiau vienas ŽMOGUS padėjo man iš jos išlipti, ištiesė ranką, padėjo sustiprėti, atsigauti ir skleistis. Dabar supratau, kad savo vyrui nebejaučiu nieko, o tam ŽMOGUI visą paletę pačių šilčiausių jausmų: dėkingumą, laimę būti su juo, pagarbą jam, norą apglėbti ir išbučiuoti, vis svarstau ar atsakytų jis į mano jausmus? Jo asmeninis gyvenimas taip pat nesusiklostęs, gal verta pabandyti, juk nieko neprarasiu? Galų gale geriau jau liksiu viena, nei su nemylimu vyru, kuris manyje mato tik beviltišką, niekam tikusią moterį.

Tačiau beviltiškumas yra ne tik tame, kad turiu tris vaikus su savo vyru bet ir tai kad visi trys: aš, vyras ir ŽMOGUS dirbame vienoje įmonėje, jie draugai ir verslo partneriai, o aš žmona, kuri viską tyliai, ramiai, kantriai padaro. Esu ypatingai vertinama ŽMOGAUS, nuolat giriama, man patikimos svarbios užduotys, o savo vyrui nuolat teikiu pasiaiškinimus už klaidas, vėlavimus, neatsakingumą ir t.t.

Finansiškai aš stoviu pakankamai stabiliai, ekonomiškai gyvendama kogero sugebėčiau ir viena tris vaikus išlaikyti, tačiau kaip taisyklė skiriantis reikėtų išeiti ir iš darbo, kuris yra labai mėgstamas, ir tuo pačiu kogero netekti ŽMOGAUS... o gal priešingai - atrasti JĮ?

Kaip sužinoti ką iš tiesų jaučia man mano ŽMOGUS?

Ka jaucia yra viena, o ko noretu ir galetu sau leisti- visai kita. Jei man labai patiktu geriausios drauges vyras, as, zinokit, sugebeciau uzgniauzti jausmus. Nes tikra ilgalaike draugyste ma daug svarbesne uz flirta ar romana. O jusu atveju jie dar ir verslo partneriai..... Skirkities su vyru tik, jei nenorite ir negalite su juo gyventi. O ne todel, kad norit su kitu buti.

Jūs esate absoliučiai teisi, kaimyno vyšnios visuomet skanesnės nei savo ir dar kai supranti, kad iš to rato niekuomet neištrūksi, o aš greičiausiai ir neištrūksiu, nes abejoju man vienai neužteks drąsos ardyti šeimą, kurią pati kūriau ilgus metus, nors kiek atsimenu, tai nuolatos taikiausi prie vyro, kad tik įtikti, o vietoje dėkingumo, tik priekabės ir abejingumas, ir va neseniai vėl bandžiau pasikalbėti su juo, paklausti kaip jis jaučiasi, kur norėtų nuvykti kartu, praleisti laiką, kaip jis įsivaizduoja mūsų ateitį, tai te išgirdau trumpą atsakymą, nesuprantu ko tu nori...

Beviltiškumo jausmo apimta gražinau jam vestuvinį žiedą, jis te paklausė ką tuo noriu pasakyti? Nieko neatsakiau palikau apmąstymams, stebėsiu kaip jis elgsis ir tiek. Realiai juk aš nebeturiu ko prarasti, vyro nebemyliu, dėl vaikų ir gyvenamo ploto esu sąlyginai rami.

tikrai protinga esate. beveik ant išsibalansavimo ribos, ir gyvensite taip iki 80metų, ar kol vaikai užaugs?
Abejingumas, nepagarbumas - skamba maloniai pavydėtinai.
Ltvoje skiriasi kas antra pora, o kiek dar tų, kurios nesiskiria, esti nelaimingos santuokoje?
Pati uždirbate, pati turite plotą - vergą laiko tik jo paties mąstymas (košė) jo galvoje.
O vaikai puikiai gal bendrauti su tėvu, ne į Afriką išsikelsite.

Paklausti, elementaru. Jūsų situacijoje nieko kito nelieka.

Man tiesiog idomu, ar vyrai tikrai tokie asilai, kad nejaucia, kad zmona ju nemyli?

AR

Moterys tokios naivios, kad mano, kad jos gali kazkokiu ten ala "nuolaidumu, taikymusi" buti geromis, bet vis del to anie JAUCIA, kad tai netikra ir atitinkamai elgiasi?

Taigi jus gi jo nemylite, todel kodel jis turi vertinti jusu nora itikti? Gal jis irgi bando itikti atkisdamas kokius pinigus ar dar ka. Keisti zmones, patys nemyli ir dar NEMATO TAME problemos, o jau is kito tai noretu visai priesingo...

neadekvatumas, as irgi nesuprantu ko autore nori.
O jei vyras pasakytu, kad man sunku isivaizduoti ateiti, kai jauciu kad esu nemylimas? Kas tada butu?

Autore gal paaiskintu kad vyras pats kaltas, ir kodel ji jo nemyli.
Bet taip ji pasakytu, kad autore tik "myli" uz darbus, tiksliau net uz rezultatus (kazkas turi padaryti ja laiminga, na neblogas noras, jei nepavyks tai ... pats kaltas)

Bet tikra meile yra deja besalygiska. Jei autore nesugeba tai problema tik joje o ne tai kad kazkas kazka per mazai ar per blogai dare

Laba. Jusu vyrui gerai, taip kaip yra. Cia jums blogai ir turite veikti. Kapstytis is tokio gyvenimo. Cia jusu vyras jums nepades. Subresti, prisiruosti skyryboms turite pati. Arba lauktite paskutinio laso. Nors man paskutinis lasas, jau matesi senai.

Su vyrais reikia kalbeti konkreciai. Dalykiskai. Visokie tokie zestai su ziedais, jiems sunkiai daeina. Todel pilnai tikiu, kad jis nesuprato. Ir nesitikekite, kad jis analizuos. Nurasys pm sui ir tiek.

Kazkur skaiciau, kad vyras tik tada supranta, kad zmona ji paliko, kai randa tuscia spinta. Iki to visokie gazdinimai iseisiu, skirsiuos, ziedu grazinimai jiems do lampocki. Jiems tai daznai girdeti zodziai, o veiksmo jokio. Pagalvokite apie tai. Arba ateinate su skyrybu dokumentais namo. Arba nepradekite isvis.

Pritariu!!!!!!!!