Ačiū, Mielosios, Jums už patarimus ir kritiką. Vaizdas iš šalies visada yra akivaizdesnis nei sau pačiai pripažinti, kad, deja, yra kaip yra, ir niekas nepasikeis kol pati nepakeisiu situacijos, nes vien savo požiūrį keisti nebeužtenka...
Jau atrodo, kad sprendimą turiu galvoje, bet vis nesiryžtu pasakyti vyrui, kad nebemyliu ir susirastų kur gyventi. Tas ir blogiausia, kad jis galvoja jog man visada viskas yra blogai, ir mano ašaras, "gestus" nurašo PMS. Tas pats kogero ir su skyrybomis būtų, kogero tik pirštą prie smilkinio pasukiotų.
Minėjote, kad Lietuvoje yra žiauri statistika skiriasi kas antra pora, ir žiauriausia yra tai, kad poros dirbančios kartu faktiškai nesiskiria labai mažas procentas besiskiriančių. Aš suprantu kodėl, nes kai skiriesi nori nenori turi palikti ir darbą, kad ir koks jis mėgiamas bebūtų. Iš tiesų žiauriai nenoriu išeiti iš darbo, reikėtų pasikalbėti apie tai su savo ŽMOGUM apie susidariusią situaciją, nes šiaip ar taip jis gana daug sudėjęs į mane lūkesčių darbine prasme.
Atrodytų, kad jį vadinu dviprasmiškai "mano ŽMOGUMI", tačiau mes su juo artimų santykių tikrai neturime, tik dalykinius, tiesiog jis ištiesų yra žmogiškas, nuoširdus, teisingas. Gal būt dėl to jaučiuosi gerai su juo, nes jame randu viską ko man trūksta dabartiniuose santykiuose. Mano vyras visuomet piktas, rėkia, visą laiką naudoja kaltės manyje sukėlimo taktiką, tokiu būdu pati jaučiuosi padariusi kažką blogai ir anksčiau pirma taikydavausi, atsiprašinėdavau, kol nenusivokiau jog tai tėra jo gerai apgalvota taktika. Kita vertus kai esi nuolat aprėkiama labai sudėtinga savyje rasti pozityvo, kurį noriu perteikti savo vaikams. O tuo tarpu mano vyras išsirėkęs ant mūsų su vaikais, pasijunta palengvėjęs, ir jaučiasi gerai. Tada įsijungia užburtas pykčio ratas, manyje kyla taip pat įvairūs nepasitenkinimai. Aš ant vaikų neketinu lieti pykčio, todėl dažnai laikau savyje (tas irgi labai blogai, kai neturi kur išsikrauti), o besikaupiančios emocijos tiesiog drąsko mane, ateina momentai, kai tiesiog išsibliauni ir pajunti palengvėjimą, naujų jėgų antplūdį, bet ar taip turi būti? Ar tokie santykiai yra vadinami ŠEIMA?
Daug straipsnių skaičiau ir apie besąlyginę meilę ir, kad santuoka yra kryžius, kurį turi nešti. Kur tik nesisėmiau įkvėpimo, tačiau kai tas įkvėpimas netrykšta tau iš vidaus, nieko nebus. Nebėra tos besąlyginės meilės pas mane mano vyrui, jis pats ją nužudė, ar įmanoma ką nors jausti aplamai žmogui, kai viena dieną suvoki, kokį psichologinį spaudimą ir išnaudojimą patyrei ir iki kokio psichologinio išsekimo veda tokie santykiai. Nežinau kaip išgyventi guodžiant save, kad mano vyras yra geras nes negeria, nemuša manęs ir pas kitas nevaikšto...
Žinot seniau vyras dar atsiprašydavo manęs, kai aprėkdavo, o paskutiniu metu man atrėžė, kad aš dar nemačiau jo rėkiančio iš tikrųjų! Na žinai, galvoju, o aš ir nenoriu to patirti! Todėl galiausiai nieko čia neišmastysi santykių pabaiga aiški.
Gal žinote kokį skyrybų advokatą, kad galėčiau pasikonsultuoti, visgi yra ir bendro turto ir mano asmeninio iki santuokos ir tėvų dovanoto ir kažkiek paskolų banko, o, svarbiausia, vaikų interesus turtiniu atžvilgiu noriu tinkamai apginti ir bent kiek išsireikalauti iš vyro, nes jis tik aplinkiniams mėgsta garsiai deklaruoti savo rūpestį žmona ir trimis vaikais, o iš tikro numeta vaikams kelis eurus ir reikalauja dar už kiekvieną atsiskaityti.
Kalbant apie svajones, tai jau svajoju apie namo keitimą į butą arčiau vaikų mokyklos, ramybę, galbūt turėsime šunį, kad padėtų išsigydyti emocines žaizdas ir įsikrauti pozityvo. Jei mano ŽMOGUI reikės galėsiu dirbti laisvai samdomą darbą, mano darbas gali būti ir nuotolinis. Kol kas apie artimus santykius su Juo negalvoju, nes visgi tokioje dabartinėje mano emocijų makalošėje sudėtinga atpažinti tikrus jausmus. O pasinaudoti savo ŽMOGUMI siekiant savo tikslų būtų žiauriai nesąžininga jo atžvilgiu, su juo pasielgti taip negaliu, jei noriu išlaikyti šiltus santykius ir ateityje.
Per vaikų rudens atostogas numačiau porą dienų poilsio visiškai vienai, nuvešiu vaikus į kaimą, o pati pailsėsiu skirsiu laiko sau, susidėliosiu iki galo visus ateities planus, finansinius klausimus, skyrybų proceso veiksmus ir pan. Žinot, tas žiedo atidavimas vyrui tai lyg repeticija, pasibandymui kaip tai atrodo, pažiūrėti jo reakcijos. Nenoriu staigiai imti ir išsidraskyti, visgi yra vaikai, labai noriu juos apsaugoti nuo visokių emocijų ir savų nenoriu iššvaistyti visokiems pasidrąskymams.
Ačiū Jums visoms, kad padėjote man susivokti, jei turėsite kokių minčių iš savo patyrimo, būtinai pasidalinkite!
QUOTE(Viktorija_Bz @ 2016 10 20, 20:43)
Ar tokie santykiai yra vadinami ŠEIMA?
Gal žinote kokį skyrybų advokatą, kad galėčiau pasikonsultuoti, visgi yra ir bendro turto ir mano asmeninio iki santuokos ir tėvų dovanoto ir kažkiek paskolų banko, o, svarbiausia, vaikų interesus turtiniu atžvilgiu noriu tinkamai apginti ir bent kiek išsireikalauti iš vyro, nes jis tik aplinkiniams mėgsta garsiai deklaruoti savo rūpestį žmona ir trimis vaikais, o iš tikro numeta vaikams kelis eurus ir reikalauja dar už kiekvieną atsiskaityti.
Per vaikų rudens atostogas numačiau porą dienų poilsio visiškai vienai, nuvešiu vaikus į kaimą, o pati pailsėsiu skirsiu laiko sau, susidėliosiu iki galo visus ateities planus, finansinius klausimus, skyrybų proceso veiksmus ir pan. Žinot, tas žiedo atidavimas vyrui tai lyg repeticija, pasibandymui kaip tai atrodo, pažiūrėti jo reakcijos. Nenoriu staigiai imti ir išsidraskyti, visgi yra vaikai, labai noriu juos apsaugoti nuo visokių emocijų ir savų nenoriu iššvaistyti visokiems pasidrąskymams.
Gal žinote kokį skyrybų advokatą, kad galėčiau pasikonsultuoti, visgi yra ir bendro turto ir mano asmeninio iki santuokos ir tėvų dovanoto ir kažkiek paskolų banko, o, svarbiausia, vaikų interesus turtiniu atžvilgiu noriu tinkamai apginti ir bent kiek išsireikalauti iš vyro, nes jis tik aplinkiniams mėgsta garsiai deklaruoti savo rūpestį žmona ir trimis vaikais, o iš tikro numeta vaikams kelis eurus ir reikalauja dar už kiekvieną atsiskaityti.
Per vaikų rudens atostogas numačiau porą dienų poilsio visiškai vienai, nuvešiu vaikus į kaimą, o pati pailsėsiu skirsiu laiko sau, susidėliosiu iki galo visus ateities planus, finansinius klausimus, skyrybų proceso veiksmus ir pan. Žinot, tas žiedo atidavimas vyrui tai lyg repeticija, pasibandymui kaip tai atrodo, pažiūrėti jo reakcijos. Nenoriu staigiai imti ir išsidraskyti, visgi yra vaikai, labai noriu juos apsaugoti nuo visokių emocijų ir savų nenoriu iššvaistyti visokiems pasidrąskymams.
Tai vampyro ir donoro santykiai, todėl ir nesėkmingi.
Yra forume mačiau tema Advokatai.
Šaunuolė
Visgi, Mielosios, padėjau tašką savo istorijoje, gal kam pasirodys, kad netikėtoje vietoje, bet tašką padėjau ties santuoka ir savo vyru, kodėl?
Aš pagaliau radau sau atsakymus į daug savo klausimų "KODĖL?":
1. Kodėl aš atsidūriau ant ribos, o vyrui lyg ir viskas ok? Ogi todėl, kad aš pati pjoviau tą šaką ant kuris sėdėjau. Aš norėdama įtikti savi vyrui užsikroviau naštą pareigų bei atsakomybių ir stengiausi viską atlikti tobulai: būti tobula mama, tobula žmona ir atsakinga darbuotoja šeimos įmonėje. Kol galiausiai perdegiau nuo krūvio ir nebesugebėjau išsakyti kas yra blogai (nes susikaupė tiek blogio, kad net nebežinojau nuo, kurio galo pradėti kuoptis), pasidalinti pareigomis (nes jų prisiėmiau tiek, kad nebesugebėjau susitvarkyti ir viskas net nekvepėjo tobulumu).
2. Kodėl vyras man nieko nepadeda buityje, o tik priekaištauja? Ogi todėl (žr. 1 kodėl), kad visas vaikų, namų ir kitas atsakomybes (iš geros širdies ar norėdama įtikti vyrui - nesvarbu) pasiėmiau sau, nes gi vyras dirba iki išnaktų ir stengiasi dėl šeimos. Taigi vyras kaip ir nebeturi pareigų namuose, tad beliko jam tik priimti mano darbus, kurie, pripažįstu, atlikti abejotinai... Kontaktą su vaikais jam taip pat sunku atrasti, nes gi nuo vaikų auginimo aš jį taip pat "nušalinau": juk galiu ir aš viena stumdyti vežimėlį po parką ar atlikti namų darbus su vaikais!
3. Kodėl vyras visiškai pamiršo šeimą ir jos poreikius? Nes gi jam niekas nieko nepasako, kad tokių aplamai esama!
4. Kodėl vyras nuolatos piktas ir nuolat nepatenkintas: tai tvarka, tai vaikų aklėjimu, tai atliekamu darbu? Nes gi žmona nebesuvaldo situcijos, pati gi prisiėmė tiek atsakomybių sau! Aišku vyras irgi tuo pasinaudodamas nusiėmė nuo savęs rūpesčius - žmona gi visagalė - susitvarkys!
Tai gi atsakius į visus klausimus KODĖL suvokiau, kad didžiausia problema sau esu aš pati! Ir kad skyrybos nieko neišspręs, nes ir toliau man pačiai teks kažkaip sugyventi su savimi. O atimti iš savo brangiausių vaikų tėtį, tik vien dėl to, kad nesugyvenu su savimi, būtų žiauriai skaudu ir neteisinga.
Ačiū visiems kas rašėte forume, mano draugams/-ėms iki kurių nusibeldžiau ieškodama atsakymo ir galiausiai ačiū Dievui, kuris padėjo nenuklys nuo kelio, bei ŽMOGUI, kuris kuris buvo šalia ir mane išklausė bei suprato, o gal ir vieną kitą užuominą numetė ir mano vyrui, kad šis suprastų kaip aš jaučiuosi.
Beliko sugalvoti ką daryti toliau:
1. Kaip atkurti bendravimą su vyru, yra žiauru pripažinti, kad po 12 metų bendro gyvenimo, nebežinau, ką jis mėgsta valgyti, kur norėtų atostogauti, ką veikti laisvalaikiu, net kaip prieiti ir pradėti kalbėti man rūpima problema.
2. Kaip pasidalinti su vyru atsakomybes buityje, vaikų auklėjime ir darbe, gali būti, kad teks samdytis iš šalies pagalbą, bet tą reikės daryti bendru šeimos sutarimu, diskutuojant, be pašalinių emocijų prieiti visiems priimtino sprendimo.
3. Kaip nesupainioti man savo vaidmenų darbe ir buityje, kaip atvėrus namų duris vakare pavirsti mylinčia mama ir žmona, o ryte atvykus į darbą atsakinga, pareiginga ir reiklia darbuotoja.
4. Kaip gyventi su vyro pykčiu... stengtis griaunančią emociją paversti į kuriančią energiją, gal būt pasiūlyti vyrui pažaisti su vaikais - paspardyti kamuolį, pabėgioti ir pan. Parodyti motinišką supratimą ir rūpestį, kad galbūt jam nepasisekė tą dieną, bet tuo pačiu ir išsakyti kaip aš blogai jaučiuosi kai ant manęs yra liejamas pyktis, pasakyti, kad norėčiau jog būtų bendraujama namie švelniau ir ieškoma kompromisų, o galbūt, šiandien ir aš pavargus, bei norėčiau rimtus svarstymus atidėti ryt dienai.
Pirmi mano žingsneliai į priekį:
Taip, man jau pavyksta žengti pirmus žingsnius šiltėjančių santykių su savo vyru kryptimi, praeitą savaitgalį visa šeima susitvarkėme namus, pagal mano parengtą darbų sąrašą, net ilgai neplauti langai buvo išplauti (mano vyriukas paistengė - didžiuojuosi juo labai ;)
Šviesesniuose namuose visiems tapo smagiau gyventi ir pykčio mažiau, nuotaikos geresnės, ir bendravimas šeimoje pradeda rištis. Beje, atgavau savo žiedą, vyras mielai jį užmovė atgal ant piršto, kogero tai yra ir jo patvirtinimas, kad stengsis dėl šiltesnių santykių.
Kaip ir planavau išvykau pailsėti kelioms dienoms viena, emociškai atsigaunu, dar konsultavausi su psichologe ar esu teisingame santykių ieškojimų kelyje, ji tą patvirtino
ir jaučiu, kad galėsiu (padedama artimųjų) įveikti visas negandas bei priimti jas kaip iššūkį, ir svarbiausia netikėti emocijomis, nes jos dažnai yra klaidinančios - užeina bei praeina kaip debesis.
Pabaigai norėčiau pasakyti man giliai įstrigusį anekdotą apie moterų mąstymą:
"Moteriai pasiekti SAVO tai reiškia suvilioti SVETIMĄ"
Džiaugiuosi, kad man neprireikė šio siekio įgyvendinti sprendžiant savo problemas ir labai vertinu, kad mano kelyje pasitaikęs ŽMOGUS yra tikras ŽMOGUS, kad jis yra ne tik mano vyro draugas bet ir (dabar jau) mūsų šeimos draugas.
Aš pagaliau radau sau atsakymus į daug savo klausimų "KODĖL?":
1. Kodėl aš atsidūriau ant ribos, o vyrui lyg ir viskas ok? Ogi todėl, kad aš pati pjoviau tą šaką ant kuris sėdėjau. Aš norėdama įtikti savi vyrui užsikroviau naštą pareigų bei atsakomybių ir stengiausi viską atlikti tobulai: būti tobula mama, tobula žmona ir atsakinga darbuotoja šeimos įmonėje. Kol galiausiai perdegiau nuo krūvio ir nebesugebėjau išsakyti kas yra blogai (nes susikaupė tiek blogio, kad net nebežinojau nuo, kurio galo pradėti kuoptis), pasidalinti pareigomis (nes jų prisiėmiau tiek, kad nebesugebėjau susitvarkyti ir viskas net nekvepėjo tobulumu).
2. Kodėl vyras man nieko nepadeda buityje, o tik priekaištauja? Ogi todėl (žr. 1 kodėl), kad visas vaikų, namų ir kitas atsakomybes (iš geros širdies ar norėdama įtikti vyrui - nesvarbu) pasiėmiau sau, nes gi vyras dirba iki išnaktų ir stengiasi dėl šeimos. Taigi vyras kaip ir nebeturi pareigų namuose, tad beliko jam tik priimti mano darbus, kurie, pripažįstu, atlikti abejotinai... Kontaktą su vaikais jam taip pat sunku atrasti, nes gi nuo vaikų auginimo aš jį taip pat "nušalinau": juk galiu ir aš viena stumdyti vežimėlį po parką ar atlikti namų darbus su vaikais!
3. Kodėl vyras visiškai pamiršo šeimą ir jos poreikius? Nes gi jam niekas nieko nepasako, kad tokių aplamai esama!
4. Kodėl vyras nuolatos piktas ir nuolat nepatenkintas: tai tvarka, tai vaikų aklėjimu, tai atliekamu darbu? Nes gi žmona nebesuvaldo situcijos, pati gi prisiėmė tiek atsakomybių sau! Aišku vyras irgi tuo pasinaudodamas nusiėmė nuo savęs rūpesčius - žmona gi visagalė - susitvarkys!
Tai gi atsakius į visus klausimus KODĖL suvokiau, kad didžiausia problema sau esu aš pati! Ir kad skyrybos nieko neišspręs, nes ir toliau man pačiai teks kažkaip sugyventi su savimi. O atimti iš savo brangiausių vaikų tėtį, tik vien dėl to, kad nesugyvenu su savimi, būtų žiauriai skaudu ir neteisinga.
Ačiū visiems kas rašėte forume, mano draugams/-ėms iki kurių nusibeldžiau ieškodama atsakymo ir galiausiai ačiū Dievui, kuris padėjo nenuklys nuo kelio, bei ŽMOGUI, kuris kuris buvo šalia ir mane išklausė bei suprato, o gal ir vieną kitą užuominą numetė ir mano vyrui, kad šis suprastų kaip aš jaučiuosi.
Beliko sugalvoti ką daryti toliau:
1. Kaip atkurti bendravimą su vyru, yra žiauru pripažinti, kad po 12 metų bendro gyvenimo, nebežinau, ką jis mėgsta valgyti, kur norėtų atostogauti, ką veikti laisvalaikiu, net kaip prieiti ir pradėti kalbėti man rūpima problema.
2. Kaip pasidalinti su vyru atsakomybes buityje, vaikų auklėjime ir darbe, gali būti, kad teks samdytis iš šalies pagalbą, bet tą reikės daryti bendru šeimos sutarimu, diskutuojant, be pašalinių emocijų prieiti visiems priimtino sprendimo.
3. Kaip nesupainioti man savo vaidmenų darbe ir buityje, kaip atvėrus namų duris vakare pavirsti mylinčia mama ir žmona, o ryte atvykus į darbą atsakinga, pareiginga ir reiklia darbuotoja.
4. Kaip gyventi su vyro pykčiu... stengtis griaunančią emociją paversti į kuriančią energiją, gal būt pasiūlyti vyrui pažaisti su vaikais - paspardyti kamuolį, pabėgioti ir pan. Parodyti motinišką supratimą ir rūpestį, kad galbūt jam nepasisekė tą dieną, bet tuo pačiu ir išsakyti kaip aš blogai jaučiuosi kai ant manęs yra liejamas pyktis, pasakyti, kad norėčiau jog būtų bendraujama namie švelniau ir ieškoma kompromisų, o galbūt, šiandien ir aš pavargus, bei norėčiau rimtus svarstymus atidėti ryt dienai.
Pirmi mano žingsneliai į priekį:
Taip, man jau pavyksta žengti pirmus žingsnius šiltėjančių santykių su savo vyru kryptimi, praeitą savaitgalį visa šeima susitvarkėme namus, pagal mano parengtą darbų sąrašą, net ilgai neplauti langai buvo išplauti (mano vyriukas paistengė - didžiuojuosi juo labai ;)
Šviesesniuose namuose visiems tapo smagiau gyventi ir pykčio mažiau, nuotaikos geresnės, ir bendravimas šeimoje pradeda rištis. Beje, atgavau savo žiedą, vyras mielai jį užmovė atgal ant piršto, kogero tai yra ir jo patvirtinimas, kad stengsis dėl šiltesnių santykių.
Kaip ir planavau išvykau pailsėti kelioms dienoms viena, emociškai atsigaunu, dar konsultavausi su psichologe ar esu teisingame santykių ieškojimų kelyje, ji tą patvirtino
ir jaučiu, kad galėsiu (padedama artimųjų) įveikti visas negandas bei priimti jas kaip iššūkį, ir svarbiausia netikėti emocijomis, nes jos dažnai yra klaidinančios - užeina bei praeina kaip debesis. Pabaigai norėčiau pasakyti man giliai įstrigusį anekdotą apie moterų mąstymą:
"Moteriai pasiekti SAVO tai reiškia suvilioti SVETIMĄ"
Džiaugiuosi, kad man neprireikė šio siekio įgyvendinti sprendžiant savo problemas ir labai vertinu, kad mano kelyje pasitaikęs ŽMOGUS yra tikras ŽMOGUS, kad jis yra ne tik mano vyro draugas bet ir (dabar jau) mūsų šeimos draugas.
Perskaiciau tik dvi paskutines Viktorijos zinutes. jeigu cia tikrai taip, tai vau. nebuvo padarytas isties skaudus zingsnis .
o kaip ten su kitu vyru viskas baigesi? (matau temos antrastej toks buvo)
o kaip ten su kitu vyru viskas baigesi? (matau temos antrastej toks buvo)
ajopjaumat kvaiša 
tipiška auka.
QUOTE(BurmeSS @ 2016 10 31, 22:33)
nebandytum issaugot santuokos?
neskaiciau visu zinuciu - gal kas buvo pasakyta, del ko is tiesu tavo manymu reiketu skirtis? nes is to ka parase paskutinese zinutese, tai nematau nieko tragisko.
