Idem, žinok, nereikia jokios deklaracijos. Net paguglinau, ar niekas nepasikeitė. Aš nebuvau išsireginus iš tėvų namų, nei niekur kitur deklaravus ir be jokių problemų yra prirašę mane prie kito miesto poliklinikos. Po to keitės ir miestas, ir poliklinika - jokių problem, jokių kliūčių (tiesa, tuose miestuose ir dirbau, tai gal čia savotiškas pateisinimas deklaracijai, bet Mėja juk irgi dirba Vln). Tereikia su dokumentu nužingsniuoti į norimą polikliniką, užpildyti prašymą, kuriame įrašyti pageidaujamo ten dirbančio šeimos gyd. pavarde (jei nepažįsti tų draugų nei iš interneto, t.y., nueini nepaguglinus, - pataria), sumoki 0,29 ir vsio. Iškart gali regintis pas šeimos gyd. Beje, jei nori, PSC gali lankytis dar kitoj poliklinikoj.
Viskas labai simple su tuo prisiašymu.
Kaip man neramu....
QUOTE(medute9 @ 2015 12 19, 19:50)
Kažkur girdėjau, kad padeda toje duobėje, kai atrodo yra labai sunku, padaryti dėl savęs nors vieną mažą žingsnį, kad būtų nors truputį geriau.
Deraramos, o kur mintys apie santykius, ne konkurencinius ir ne darbe? Kiek jėgų tam skiri?
O jei būtum pati pačiausia savo darbe, ir visi tau plotų (nors tai neįgyvendinama), ar jaustumeisi geriau?
Labai moki save analizuoti
įdomu skaityti.
Deraramos, o kur mintys apie santykius, ne konkurencinius ir ne darbe? Kiek jėgų tam skiri?
O jei būtum pati pačiausia savo darbe, ir visi tau plotų (nors tai neįgyvendinama), ar jaustumeisi geriau?
Labai moki save analizuoti
įdomu skaityti.Pritariu labai labai, bėda ta, kad sergantys depresija yra nelinkę sau padėti, nes galvoja, kad jau jiems tai tikrai niekas niekada nebeveiks...
Ačiū tau už taiklų ir susimąstyti priverčiantį klausimą. Iš tikrųjų, žymiai daugiau dėmesio skiriu santykiams darbe, o asmeninius apleidžiu, todėl tokie jie ir yra - apleisti. Draugui nemažai problemų šiuo metu, nepadedu jam, nepalaikau, nežinau kodėl, nemoku, o gal tiesiog esu per daug susikoncentravusi į save. Tik reikalauju, tikiuosi iš jo, o jam ir pačiam jau kone depresija... O man gi darbas ir asmeninė gerovė svarbiausi...
Turbūt jausčiausi geriau. Bet tai yra bėda, nes per daug vadovaujuosi kitų nuomone apie mane, leidžiu savo jausmus reguliuoti kitiems, nesu už juos atsakinga. Aš jaučiuosi gerai tada, kai kiti apie mane geros nuomonės, mane gerbia, manim žavisi, ir automatiškai jaučiuosi blogai, kai sužinau, kad kažkas manęs nemėgsta arba mane kritikuoja, nors prieš tai gal buvau apie save puikios nuomonės
Psichologė sakė, kad pas mane per daug didžiavimosi savimi, pasipūtimo, kažkaip taip. Aš save laikau aukščiau nei kitus, pati esu linkusi pasmerkti žmones, todėl vadovaujuosi ta pačia taisykle, jei ir mane kas nors pasmerkia, tai iškart aš krentu savo pačios akyse, blogiau apie save galvoju ir vertinu.QUOTE(Night13 @ 2015 12 19, 22:04)
Deraramos, kiek suprantu, turi duot kažkokią ilgalaikę naudą - padėt išsiskalbti smegenis ne tik tam kartui. Šiaip visad išėjus iš psichologės (gal išskyrus paskutinį k.) jaučiuos sunkiau, nei ten nebuvus.
O tie klausimai, kurie neturi atsakymo (na, man vis tiek dar atrodo, kad turi turėt
), kaip ji sako, įsukę mane į tokį ratą, ir mes vis kalbam, kalbam, bet siūlas neišsivynioja, kad kažkas spręstųsi. Todėl sakė, kad reikia išmokčiau klaust savęs kiek kitaip, tokiais klausimais, kurie turėtų konkrečius aiškius atsakymus. Man tas labai sunku su tais egzistenciniais dalykais. Kaip supratau, turėčiau mažiau apie juos galvot. Bet aš tiek į tą įsisukus, kad toks jausmas, kai jauti troškulį, pamiršti, kad nori gerti, o stengtis įjungti savo mintis, kad nori valgyti, o ne gerti, nes maisto yra, o vandens ne. Žodž., pagal mane tai dirbtina nors tu kuolą ant galvos tašyk man.
Deraramos, o neišeina, ar tau tai taip svarbu, kad mažiau teikti dėmesio santykiams su bendradarbiais, o daugiau darbui? Aš taip darydavau su ne itin mėgstama kolege, apie kurią tauškiau čia seniau. Nesipykdavau, bet ir drauge nebuvau. Bet, suprantu, kad vis tiek sunku. Mane iki šiol nupurto tas buvimas su ja. Nors lyg ir nieko blogo nedarė konkretaus, bet na negali, matyt, visi žmonės būt draugais.
O tie klausimai, kurie neturi atsakymo (na, man vis tiek dar atrodo, kad turi turėt
), kaip ji sako, įsukę mane į tokį ratą, ir mes vis kalbam, kalbam, bet siūlas neišsivynioja, kad kažkas spręstųsi. Todėl sakė, kad reikia išmokčiau klaust savęs kiek kitaip, tokiais klausimais, kurie turėtų konkrečius aiškius atsakymus. Man tas labai sunku su tais egzistenciniais dalykais. Kaip supratau, turėčiau mažiau apie juos galvot. Bet aš tiek į tą įsisukus, kad toks jausmas, kai jauti troškulį, pamiršti, kad nori gerti, o stengtis įjungti savo mintis, kad nori valgyti, o ne gerti, nes maisto yra, o vandens ne. Žodž., pagal mane tai dirbtina nors tu kuolą ant galvos tašyk man.Deraramos, o neišeina, ar tau tai taip svarbu, kad mažiau teikti dėmesio santykiams su bendradarbiais, o daugiau darbui? Aš taip darydavau su ne itin mėgstama kolege, apie kurią tauškiau čia seniau. Nesipykdavau, bet ir drauge nebuvau. Bet, suprantu, kad vis tiek sunku. Mane iki šiol nupurto tas buvimas su ja. Nors lyg ir nieko blogo nedarė konkretaus, bet na negali, matyt, visi žmonės būt draugais.
Tik tu pati gali reguliuoti dėmesį ir koncentraciją į tuos egzistencinius klausimus, gali pasirinkti, kiek jiems skirti dėmesio ir energijos, kiek tau tai priimtina, o kiek jau per daug ir trukdo.
Žinoma, kad norėčiau mažiau nuo to priklausyti, bet dar tik mokausi, keičiu savo mąstymą ir elgesį, kas yra labai nelengva savarankiškai. Reikėtų lankytis pas psichoterapeutą
QUOTE(Idem @ 2015 12 20, 10:53)
O dėl Mėjos. Teisingai tau merginos sako. Gyveni Vilniuj, registruokis kokioj nors poliklinikoj. Šeimos gydytojas net nenukreips tavęs pas psichiatrą, tu pati galėsi užsiregistruoti. Be to, o jei šiaip kokia liga? Neseniai 2 savaites išgulėjau su 39 temperatūra (švietė plaučius, nes pernai persirgau jų uždegimu) ir gėriau paskirtus antibiotikus. O ką tu darytum tokiu atveju? Juk negali gydytojas, nepatikrinęs paciento, išrašyti antibiotikų spėjimo būdu. Aišku, prieš tai reikia deklaruoti gyvenamąją vietą, o tai visai nesunku. Pradžia visada sunki.
Nebūtina registruoti gyv. vietą, kad galėtum prisirašyti poliklinikoje.
Tai rašiau dėl to reguliavimo - tam ir lankausi ten, kad pati kažko nesugebu sukontroliuot.
Su tom depresijom taip ir yra, kad jei aiškiai organizuotai žmogus galėtų/norėtų/pajėgtų imtis kažkokios savipagalbos, tai nebūtų klinikinė depresija, tikriausiai. Kai viso to negali, nenori, tas ir anas nepadeda, ar kaip tai pavadint, - ar ne nuo čia ta depresija ir prasideda...
Su tom depresijom taip ir yra, kad jei aiškiai organizuotai žmogus galėtų/norėtų/pajėgtų imtis kažkokios savipagalbos, tai nebūtų klinikinė depresija, tikriausiai. Kai viso to negali, nenori, tas ir anas nepadeda, ar kaip tai pavadint, - ar ne nuo čia ta depresija ir prasideda...
QUOTE(Idem @ 2015 12 20, 10:53)
Pinot, aš buvusi Lining, parašyk, jei dar skaitai, kaip tau sekasi. Nes pradingai parašiusi, kad dabar jau iš tiesų supratai, kas yra tikra depresija. Ir nė žinutės daugiau.
Sveikos.
Skaitau čia savaitgaliais, tiksliau, tai ateinu pažiūrėt, nes visko neperskaityčiau.
Idem, niekada nebūčiau pagalvojus, kad tu esi L, skaičiau tave kitoj temoj, tai net neįtariau, kad čia tu.
Ačiū, kad nepamiršai.
Mano savijauta būna visokia. Bangomis. Kaip ir daugumos. Stengiuosi neanalizuoti savęs, supratau, kad analizė man tik blogina būseną. Kartais būnu "susukta" į raguolį, iki visiško nepajudėjimo. Bet kažkaip išsitiesiu (kažkaip tai reiškia su AD ir kitais pribambasais) ir einu kaip kareivis. Žinau, kad daug ką turiu padaryt, tai ir darau. Padarius būna geriau.
Būtų gerai, kad aplinkoj būtų streso mažiau. Ir fizinių ligų nebūtų. O tai kartais atrodo, kad jei kas spirtų, tai subyrėčiau. Kur pirštu durk, ten ir kažkas negerai. Bet yra kaip yra. Gali būti ateity dar blogiau.
Kalėdinis metas -sunkus kaip niekada. Reikės ištverti.
Sveikatos visoms
QUOTE(deraramos @ 2015 12 20, 17:00)
Bet tai yra bėda, nes per daug vadovaujuosi kitų nuomone apie mane, leidžiu savo jausmus reguliuoti kitiems, nesu už juos atsakinga. Aš jaučiuosi gerai tada, kai kiti apie mane geros nuomonės, mane gerbia, manim žavisi, ir automatiškai jaučiuosi blogai, kai sužinau, kad kažkas manęs nemėgsta arba mane kritikuoja, nors prieš tai gal buvau apie save puikios nuomonės Psichologė sakė, kad pas mane per daug didžiavimosi savimi, pasipūtimo, kažkaip taip. Aš save laikau aukščiau nei kitus, pati esu linkusi pasmerkti žmones, todėl vadovaujuosi ta pačia taisykle, jei ir mane kas nors pasmerkia, tai iškart aš krentu savo pačios akyse, blogiau apie save galvoju ir vertinu.
Psichologė sakė, kad pas mane per daug didžiavimosi savimi, pasipūtimo, kažkaip taip. Aš save laikau aukščiau nei kitus, pati esu linkusi pasmerkti žmones, todėl vadovaujuosi ta pačia taisykle, jei ir mane kas nors pasmerkia, tai iškart aš krentu savo pačios akyse, blogiau apie save galvoju ir vertinu.Man labai panašiai, bet jau senokai formuojasi savas stuburas. Ar tik nebūsi truputį narcizė?
QUOTE(Pinot noir @ 2015 12 20, 20:31)
Sveikos.
Skaitau čia savaitgaliais, tiksliau, tai ateinu pažiūrėt, nes visko neperskaityčiau.
Idem, niekada nebūčiau pagalvojus, kad tu esi L, skaičiau tave kitoj temoj, tai net neįtariau, kad čia tu.
Ačiū, kad nepamiršai.
Mano savijauta būna visokia. Bangomis. Kaip ir daugumos. Stengiuosi neanalizuoti savęs, supratau, kad analizė man tik blogina būseną. Kartais būnu "susukta" į raguolį, iki visiško nepajudėjimo. Bet kažkaip išsitiesiu (kažkaip tai reiškia su AD ir kitais pribambasais) ir einu kaip kareivis. Žinau, kad daug ką turiu padaryt, tai ir darau. Padarius būna geriau.
Būtų gerai, kad aplinkoj būtų streso mažiau. Ir fizinių ligų nebūtų. O tai kartais atrodo, kad jei kas spirtų, tai subyrėčiau. Kur pirštu durk, ten ir kažkas negerai. Bet yra kaip yra. Gali būti ateity dar blogiau.
Kalėdinis metas -sunkus kaip niekada. Reikės ištverti.
Sveikatos visoms
Skaitau čia savaitgaliais, tiksliau, tai ateinu pažiūrėt, nes visko neperskaityčiau.
Idem, niekada nebūčiau pagalvojus, kad tu esi L, skaičiau tave kitoj temoj, tai net neįtariau, kad čia tu.
Ačiū, kad nepamiršai.
Mano savijauta būna visokia. Bangomis. Kaip ir daugumos. Stengiuosi neanalizuoti savęs, supratau, kad analizė man tik blogina būseną. Kartais būnu "susukta" į raguolį, iki visiško nepajudėjimo. Bet kažkaip išsitiesiu (kažkaip tai reiškia su AD ir kitais pribambasais) ir einu kaip kareivis. Žinau, kad daug ką turiu padaryt, tai ir darau. Padarius būna geriau.
Būtų gerai, kad aplinkoj būtų streso mažiau. Ir fizinių ligų nebūtų. O tai kartais atrodo, kad jei kas spirtų, tai subyrėčiau. Kur pirštu durk, ten ir kažkas negerai. Bet yra kaip yra. Gali būti ateity dar blogiau.
Kalėdinis metas -sunkus kaip niekada. Reikės ištverti.
Sveikatos visoms
Malonu, kad atsiliepei. O su kitu niku slėpiausi nuo stigmos, kurią paprastai uždeda depresija sergantiems žmonėms: Ai, va jis toks, nes gi serga depresija. Beje, nemėgstantys tavęs ir įkąsti dėl to nevengia. O paskui pagalvojau, velniop, protingas žmogus supras ar bent jau nelaikys raupsuotuoju, o ką galvoja kvailys, man visai nesvarbu. Intelektui, charakterio savybėms depresija neturi įtakos.
QUOTE(Night13 @ 2015 12 20, 16:56)
Tai rašiau dėl to reguliavimo - tam ir lankausi ten, kad pati kažko nesugebu sukontroliuot.
Su tom depresijom taip ir yra, kad jei aiškiai organizuotai žmogus galėtų/norėtų/pajėgtų imtis kažkokios savipagalbos, tai nebūtų klinikinė depresija, tikriausiai. Kai viso to negali, nenori, tas ir anas nepadeda, ar kaip tai pavadint, - ar ne nuo čia ta depresija ir prasideda...
Su tom depresijom taip ir yra, kad jei aiškiai organizuotai žmogus galėtų/norėtų/pajėgtų imtis kažkokios savipagalbos, tai nebūtų klinikinė depresija, tikriausiai. Kai viso to negali, nenori, tas ir anas nepadeda, ar kaip tai pavadint, - ar ne nuo čia ta depresija ir prasideda...
Deja, bet tai tik savęs apgaudinėjimas. Norėjimas kančios. Puikiai sugebam ir šikną pajudint, ir atsikelt ryte, fiziškai tikrai sugebam. Viskas tik įsitikinime, kad negalim. Galim, ir reikia. Depresija yra kaip ir visos kitos ligos, jei nenorėsi, tai ir nepasveiksi, ir jokie vaistai nepadės. Ir čia ne pati sugalvojau, perskaičiau psichiatrų parašytose knygose, maniškis irgi tą patį sakė. Ir aš anksčiau galvojau kaip tu, Night, kad nu jau negaliuuu, nes va depresija ir viskas, tuo viskas paaiškinta. Bet iš tikrųjų yra visai kitaip, dabar tą suvokiu ir žinau, kad kiekviena gali sau padėti išeiti iš 'negaliu, niekas man niekada nepadės, pasveikti neįmanoma' rato.
QUOTE(Idem @ 2015 12 20, 20:35)
Man labai panašiai, bet jau senokai formuojasi savas stuburas. Ar tik nebūsi truputį narcizė?
Nežinau, gal. Na, iš išvaizdos neprimenu tokios. Bet matyt yra manyje tokio išdidumo ir susireikšminimo, manau jis susiformavo nuo vaikystės, kai labai nepasitikėjau savimi dėl patyčių mokykloje, dėl tėvo alkoholizmo ir siautėjimo, tai ir dabar atsinešu tą nepasitikėjimo modelį, kad labai svarbu įtikti visiem aplinkiniam ir tik jei jie mane mėgsta aš esu kažko verta. Tik tada, kai manim žavisi ir giria aš jaučiuosi gerai ir pripažinta, gerai atliekanti savo pareigas. Jei žinau, kad kažkam nepatinka koks nors mano elgesys, labai pergyvenu, analizuoju, ką čia ne taip darau, kaip čia įtikti.
QUOTE(Night13 @ 2015 12 20, 09:48)
Ką būtent vadini "kitaip"? Į artimuosius visiems įprasta kreiptis, jei kokia neganda.
Į artimuosius visiems įprasta kreiptis, jei kokia neganda. Iprasta.bet turiu ne 1 drauge,kuri negali to daryt,nes pvz nebendrauja su tevais.
Deklaruoti gyv vietos tikrai nereikia prisirasant prie poliklinikos
Aš tai pasiskųsiu (kuo dar galėčiau užsiimt... tik tą temoku). Vnž. siaubas koks sunkumas apėmė. Jis vidinis, bet, atrodo, net kūnas sunkus, kažkas viršutinėj kūno daly nusėdo. Gal velnias. Kad ne Dievas tai tikrai. Nuoširdžiai nežinau ką su tuo daryt. Beveik nebegeriu raminamų. Gal nebėra jie tiek labai reikalingi, bet ir suprantu, kad sunkumų jie neišspręs. Kažkoks mazochimas kartais apima, atrodo, turiu pakentėt. Gyvenimas juk ir yra kančia.
Psichologė vis paklausia, ar geriu AD. Na geriu aš juos, geriu. Ji nemato progreso beveik, bet aš tai matau, ir pagal mane, ne tokį jau menką. Negaliu pamiršt praeitų metų, kokiuose nerimuose "gyvenau". Maniau nebeatsigausiu, nes smukau smukau... Reikėtų pamiršt ir nevaidint kankinės, bet nepasimiršta, bijau, kad vėl negrįžtų tokia ištisinė savijauta. Dabar guodžiu save, kad į kažkokį pusžmogį aš bent panaši. Turbūt rašiau, kad mane labai nustebino, kai pasakė, kad pagal testą (na esu linkus juo tikėt), esu socialiai aktyvi tiek pat, kiek statistinis vidutinis dvikojis. Negi tie žmonės visi taip nuobodžiai gyvena: darbas - namai - parduotuvė šalia namų. Ir beveik viskas, su retom išimtim. Bet, išeina, kad taip... Tik man rodos ta statistika kartu 5-iamečio ir 100-mečio, tada gal ir teisingai - bent į darbą išeinu ir išeina vidutiniškai normalu.
Buvau bažnyčioj. Kažkiek trumpam buvau tartum nusiėmus naštą, ar bent ji tapus lengvesnė. Bet viskas grįžo.
Nors aš kažkiek optimistė - šįkart iš tingumo ėjau su kelnaitėm, bet be liemenuko (kam čia girtis neklauskit). Kunigas sakė labai gražų pamokslą, pasakojo, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Po to praklausiau kada, bet sakė, kad galima bus atsinešt pašventint vyną. Sakė tik 5 litrų nesineškit. Nu galvoju, kaip čia dabar... Neapsimoka 5L šventint?! Kaip aš atsinešiu tuos bent 6...
Deraramos, nu su "neblogom" savybėm tu tada. Nežinočiau, kaip čia ką tokiu atveju permainyt reik ir ar reik... Aišku, tas žvengas čia gal ne vietoj...
Pagalvojau, kad mano laimė bent tokia, kad nelabai suku galvos kas ten ką apie mane galvoja. Būna, kad susisuka ta galva, būna, bet gal labiau jei labai reikšmingas tas asmuo. Ten belekoks bendradarbis tikrai nesusuktų. Gal dažnokai pagalvoju, kad žmonėms su manim nemalonu, dabar dar nusipenėjus kaip kiaulė, šiaip nesu gražuolė, o dar apsileidus. Jei ten su manim kur nors eit gal gėda jiems, ką žinau. Gal ir su Šm. ryšiai todėl nutrūko.
Būna, nuliūstu, kad man atrodo, kad klientai, pvz., manęs nemėgsta - žmonės, su kuriais neleidžiu bele kiek laiko, bet vis tiek turi su manim komunikuot. Bet kiek apsiraminau, direktorienė čia apie vienus sakė, kad kaip tik manęs ieško vieni, kurie maniau, kad nemėgsta. Tai truputį net tokią kvailą apsipatenkinimo šypsenėlę išmečiau, kaip koks senas diedas po orgazmo.
Galėčiau dar daug šiandien privemt. Bet gal reik biškį tvardytis.
Papildyta:
Deraramos, aš savo viso to š. liga negaliu pavadint. Pernai galėjau, nes ten ilgą laiką buvo kažkoks košmaras. Taip, tai tapo kažkiek įpročiu, sutinku su tavim. Taip, tą šikną galima, ir, turbūt, visos dar pakeliam, kai labai reik. Bet ar pakėlus ją tu jauties geriau? Aš ne. Daug kartų taip buvo, jau ir rašiau. Tai mano namų darbai dabar ir yra tokie, kad į kurią čią pusę tą šikną pakreipt, kad nors kiek pasitenkinimo būtų. Labai sunkūs tie namų darbai kažkokie man. Su savo amebos smegenim nžn kaip man juos įveikt..
Psichologė vis paklausia, ar geriu AD. Na geriu aš juos, geriu. Ji nemato progreso beveik, bet aš tai matau, ir pagal mane, ne tokį jau menką. Negaliu pamiršt praeitų metų, kokiuose nerimuose "gyvenau". Maniau nebeatsigausiu, nes smukau smukau... Reikėtų pamiršt ir nevaidint kankinės, bet nepasimiršta, bijau, kad vėl negrįžtų tokia ištisinė savijauta. Dabar guodžiu save, kad į kažkokį pusžmogį aš bent panaši. Turbūt rašiau, kad mane labai nustebino, kai pasakė, kad pagal testą (na esu linkus juo tikėt), esu socialiai aktyvi tiek pat, kiek statistinis vidutinis dvikojis. Negi tie žmonės visi taip nuobodžiai gyvena: darbas - namai - parduotuvė šalia namų. Ir beveik viskas, su retom išimtim. Bet, išeina, kad taip... Tik man rodos ta statistika kartu 5-iamečio ir 100-mečio, tada gal ir teisingai - bent į darbą išeinu ir išeina vidutiniškai normalu.
Buvau bažnyčioj. Kažkiek trumpam buvau tartum nusiėmus naštą, ar bent ji tapus lengvesnė. Bet viskas grįžo.
Nors aš kažkiek optimistė - šįkart iš tingumo ėjau su kelnaitėm, bet be liemenuko (kam čia girtis neklauskit). Kunigas sakė labai gražų pamokslą, pasakojo, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Po to praklausiau kada, bet sakė, kad galima bus atsinešt pašventint vyną. Sakė tik 5 litrų nesineškit. Nu galvoju, kaip čia dabar... Neapsimoka 5L šventint?! Kaip aš atsinešiu tuos bent 6...
Deraramos, nu su "neblogom" savybėm tu tada.
Nežinočiau, kaip čia ką tokiu atveju permainyt reik ir ar reik... Aišku, tas žvengas čia gal ne vietoj... Pagalvojau, kad mano laimė bent tokia, kad nelabai suku galvos kas ten ką apie mane galvoja. Būna, kad susisuka ta galva, būna, bet gal labiau jei labai reikšmingas tas asmuo. Ten belekoks bendradarbis tikrai nesusuktų. Gal dažnokai pagalvoju, kad žmonėms su manim nemalonu, dabar dar nusipenėjus kaip kiaulė, šiaip nesu gražuolė, o dar apsileidus. Jei ten su manim kur nors eit gal gėda jiems, ką žinau.
Gal ir su Šm. ryšiai todėl nutrūko. Būna, nuliūstu, kad man atrodo, kad klientai, pvz., manęs nemėgsta - žmonės, su kuriais neleidžiu bele kiek laiko, bet vis tiek turi su manim komunikuot. Bet kiek apsiraminau, direktorienė čia apie vienus sakė, kad kaip tik manęs ieško vieni, kurie maniau, kad nemėgsta. Tai truputį net tokią kvailą apsipatenkinimo šypsenėlę išmečiau, kaip koks senas diedas po orgazmo.
Galėčiau dar daug šiandien privemt. Bet gal reik biškį tvardytis.
Papildyta:
Deraramos, aš savo viso to š. liga negaliu pavadint. Pernai galėjau, nes ten ilgą laiką buvo kažkoks košmaras. Taip, tai tapo kažkiek įpročiu, sutinku su tavim. Taip, tą šikną galima, ir, turbūt, visos dar pakeliam, kai labai reik. Bet ar pakėlus ją tu jauties geriau? Aš ne. Daug kartų taip buvo, jau ir rašiau. Tai mano namų darbai dabar ir yra tokie, kad į kurią čią pusę tą šikną pakreipt, kad nors kiek pasitenkinimo būtų. Labai sunkūs tie namų darbai kažkokie man. Su savo amebos smegenim nžn kaip man juos įveikt..
Night, ar tavo psiche snekore ir narkotikus raso? Greiciausia ne (taip dazniausia buna). Ar ji mato tavo koda, ka ji tau prognozuoja, ar is vis nieko apie tai nekalbat ir nesiejat narkotiku rasytoju isvadu su jos "snekejimo gydymu"? Daznai "sneketojai" bando palaikyti faze prie narkotiku.
Man vistiek neitiketina, nejaugi niekad ner ne menkiausio plauko uzsikabinimo pas tave. jeigu veza tikejimas, tai ir tie tikintieji turetu traukti. vyksta ten visokios rekolekcijos, alfa kursai, galu gale savanoriavimas. gal prasmes pajautimas labiau nerima uzgoztu. nei mokau nei ka, nepriimk.
nes man atrodo, yra begale idomiu dalyku. kai kurie nors labai seniai zinomi, bet vis issimeta kokia nenumatyta situacija ir vel kaip nauja puzzle delioji. nuostabus jausmas, kai susideda. o zmones, santykiai, uzdaviniai, tikslai, norai, taisykles, isimtys - kaip sachmatai.
paskutiniu metu, jeigu rasau ranka, tik pradejes braukti parkeriu is rasto galiu nuspeti ka parasysiu dar net nepagaves minties galvoj. ar ne stebuklas.
tuo paciu, zinoma, tai labai vargina.
Man vistiek neitiketina, nejaugi niekad ner ne menkiausio plauko uzsikabinimo pas tave. jeigu veza tikejimas, tai ir tie tikintieji turetu traukti. vyksta ten visokios rekolekcijos, alfa kursai, galu gale savanoriavimas. gal prasmes pajautimas labiau nerima uzgoztu. nei mokau nei ka, nepriimk.
nes man atrodo, yra begale idomiu dalyku. kai kurie nors labai seniai zinomi, bet vis issimeta kokia nenumatyta situacija ir vel kaip nauja puzzle delioji. nuostabus jausmas, kai susideda. o zmones, santykiai, uzdaviniai, tikslai, norai, taisykles, isimtys - kaip sachmatai.
paskutiniu metu, jeigu rasau ranka, tik pradejes braukti parkeriu is rasto galiu nuspeti ka parasysiu dar net nepagaves minties galvoj. ar ne stebuklas.
tuo paciu, zinoma, tai labai vargina.
QUOTE(deraramos @ 2015 12 20, 22:06)
Tik tada, kai manim žavisi ir giria aš jaučiuosi gerai ir pripažinta, gerai atliekanti savo pareigas. Jei žinau, kad kažkam nepatinka koks nors mano elgesys, labai pergyvenu, analizuoju, ką čia ne taip darau, kaip čia įtikti.
Lygiai tą patį išgyvenau pati. Nuo vaikystės buvau labai kritikuojama ir nemėgiama visų suaugusių, nes nebuvau aš mielas ir malonus vaikas. Jau šiek tiek subrendusi ėmiau siekti visiems patikti ir įtikti. Tai galiu paguosti tave, kad tai išgyvendinama. Dabar man svarbu pačiai sau įrodyti, kad galiu atlikti darbą, ir ne šiaip, o tikrai gerai. Tai labai kelia savivertę. O jei kažkam nepatinku aš, tai bala nematė, man irgi daug kas nepatinka. Bet ir su tokiais žmonėmis galima sugyventi ir rasti bendrą kalbą. Tik nenuolaidžiauti jiems ir nepataikauti, nes ant galvos užlips. (Pastangų įdėti tikrai reikės, bet tai įmanoma).
Night, tai, kad psichologė nemato progreso, nieko baisaus, tu juk neseniai pas ją lankaisi. Svarbiausia, kad tu pati jauti šiokius tokius pokyčius. Gali tą jai ir pasakyti.
Papildyta:
QUOTE(meja82meja @ 2015 12 20, 22:40)
Deklaruoti gyv vietos tikrai nereikia prisirasant prie poliklinikos
Tai tada pirmyn
QUOTE(cremaster @ 2015 12 21, 04:09)
Night, ar tavo psiche snekore ir narkotikus raso? Greiciausia ne (taip dazniausia buna). Ar ji mato tavo koda, ka ji tau prognozuoja, ar is vis nieko apie tai nekalbat ir nesiejat narkotiku rasytoju isvadu su jos "snekejimo gydymu"? Daznai "sneketojai" bando palaikyti faze prie narkotiku.
Man vistiek neitiketina, nejaugi niekad ner ne menkiausio plauko uzsikabinimo pas tave. jeigu veza tikejimas, tai ir tie tikintieji turetu traukti. vyksta ten visokios rekolekcijos, alfa kursai, galu gale savanoriavimas. gal prasmes pajautimas labiau nerima uzgoztu. nei mokau nei ka, nepriimk.
nes man atrodo, yra begale idomiu dalyku. kai kurie nors labai seniai zinomi, bet vis issimeta kokia nenumatyta situacija ir vel kaip nauja puzzle delioji. nuostabus jausmas, kai susideda. o zmones, santykiai, uzdaviniai, tikslai, norai, taisykles, isimtys - kaip sachmatai.
paskutiniu metu, jeigu rasau ranka, tik pradejes braukti parkeriu is rasto galiu nuspeti ka parasysiu dar net nepagaves minties galvoj. ar ne stebuklas.
tuo paciu, zinoma, tai labai vargina.
Man vistiek neitiketina, nejaugi niekad ner ne menkiausio plauko uzsikabinimo pas tave. jeigu veza tikejimas, tai ir tie tikintieji turetu traukti. vyksta ten visokios rekolekcijos, alfa kursai, galu gale savanoriavimas. gal prasmes pajautimas labiau nerima uzgoztu. nei mokau nei ka, nepriimk.
nes man atrodo, yra begale idomiu dalyku. kai kurie nors labai seniai zinomi, bet vis issimeta kokia nenumatyta situacija ir vel kaip nauja puzzle delioji. nuostabus jausmas, kai susideda. o zmones, santykiai, uzdaviniai, tikslai, norai, taisykles, isimtys - kaip sachmatai.
paskutiniu metu, jeigu rasau ranka, tik pradejes braukti parkeriu is rasto galiu nuspeti ka parasysiu dar net nepagaves minties galvoj. ar ne stebuklas.
tuo paciu, zinoma, tai labai vargina.
Narkotikų nerašo, viską ji žino ir mato. Nors sakė, bus tas testas kur dariau, jai informacija nebloga. Nieko ji man neprognozuoja, aš ir neklausiau. Bet ir nenoriu, nes psichuškėj prognozavo prognozavo ir kas iš to.
Tikėjimas, tarkim veža, bet prie ko čia kiti tikintieji turi vežt, nžn. Man tie visi dvikojai tikintys ar ne, yra viena masė.
Dėl įdomių dalykų, sutinku. Teoriškai ir man taip pat atrodo. Bet praktiškai... Pradedant tuo, kad seniai norėtą perskaityt knygą numečiau vos pradėjus, NES O KOKIA PRASMĖ JĄ SKAITYT? Baigiant seniau mėginta tapyba ir ekstremalaus sporto apraiškom. Gal neradau to cinkelio niekame. O gal per mažai ieškojau. Gal labiausiai nesistengiau. Nžn. Pavargau apie tai vis prisimint. Apskritai pavargau nuo nerimo. Ir tai, matyt, tapo ta pati, kaip rašei apie save, "part of me". Nežinau iš kur ramybės gaut. Nes jei nuveikiu kažką neramybėj, satisfakcijos tai neatneša. Atrodo taip pat beprasmiškai, kaip nieko neveikus.
QUOTE(Night13 @ 2015 12 21, 16:58)
Tikėjimas, tarkim veža, bet prie ko čia kiti tikintieji turi vežt, nžn. Man tie visi dvikojai tikintys ar ne, yra viena masė.
<..>Nes jei nuveikiu kažką neramybėj, satisfakcijos tai neatneša. Atrodo taip pat beprasmiškai, kaip nieko neveikus.
<..>Nes jei nuveikiu kažką neramybėj, satisfakcijos tai neatneša. Atrodo taip pat beprasmiškai, kaip nieko neveikus.
kiti tikintieji gali/etu vezti, kaip kazkas turintis ta pati "pomegi" kaip tu. nes bendrauti, tai tu lyg ir nori.
ar tikejima priskiri prie veiklos, gyvenimo budo, uzsiemimo ir tai irgi prie nerimo atrodo beprasmiska ar cia kiti reikalai?
galbut taip klausiu, nes man mano veikla, darbas, niekaip negaletu pasirodyti beprasmiskas, nes tai malonu. ir tada, kai tiesiogiai nera malonu, finale, bet kuriuo metu gali baigtis "orgazmu". paskutinis dalykas ko atsisakyciau, tai darbo (jokiu budu nekalbu apie pinigus, feedbacka. tik apie procesa ir zinojima jame, kad gali geriausia is saves (ir visu;)).
pagalvoju, kad tikejimas tau galetu buti, tas pats, kas man - mano darbas. beprasmybe pati is saves neikada neisnyks. nes tai yra esme. bet kaip tau gali buti esme? man cia mistika.
