QUOTE(cremaster @ 2016 01 18, 02:07)
mano savaitgaliai kominiai, nes as nepernesu vaidinti namu. man jau vien nuo minties, kad teks TEN uzeiti ta viena karta per "puse" metu, jau suka vidurius, pykina, bloga, zilstu, raukslejuosi, mikcioju, negaliu kvepuoti. bet susivaldau. kartais ziauktelnu i rankove, kartais tyliu, bet isbunu. ir man tai daug sunkiau, negu bet kuris is sudetingiausiu, psichopatiskiausiu, egocentriskiausiu, debilu mytu. snargliai išryja viską ką turi. net ir bijodami jie kaip dėlės - atrodo jau nutolo, o pasirodo prisiriubė.
mano gyvenimas pats sau yra geras. visi kiti yra ne tokie
Ar tu vadini `vaidinimą namais`, kai grįžti pas kitus žmones?

Kai grįžti ten, kur viena gali būt, juk nėra taip?

Ar tu neturi pastovios gyvenamos vietos?
Žinai, būna savaičių, kai tau pritarčiau dėl tų 10sav. dienų. Tik blogiausia, kad man nei 5 dažniausia nereik, kad pavargčiau kaip šuo. Šian tik pirmadienis, bet pavargau turbūt labiau, nei Mėja perdien mosuodama šluota. Aš flegma, netoleruoju skubos. Ypač, kai reikia mest vieną, daryt kitą, o paskui mest kitą ir daryt dar kitą. Galva šešiakampė, bet, reik pripažint, susikoncentruot ir pasinert į darbus jau gebu neblogai ir pastoviai neėda nerimas ir kitokie grybai.