Depresija

Gal kad problemos kitokios, o gal ir šiaip personos skirtingos, bet aš visad lengvai verčiuosi ten eit. Dar žinant, kad apie tuos skaudulius vėl ir vėl kažką ten kalbėt reikės... Pas psichologę dabar jau lengviau, o ten sėdint, paskutinius 2k ir pasišaipiau lengvai iš savęs, net pačiai juokinga buvo. Bet vis tiek, kai išeinu iš ten, visą dieną tokį sunkumą jaučiu, kažkokią naštą. Vis tiek juk žaizdas prakrapšto.

Bet šiaip. Nu pvz., šiandien nežinau kelis k. turėjau per dieną darbe stresų. Bent 4 gal? Jei smulkesnių neskaičiuojant. Ir jie tokie nėr, kad visai neadekvatūs. T.y., sveikaprotis gal susierzintų trumpam laikui, o aš gi užsinerimauju neribotam. Nu tai iš kur mano galvoj ramybė bus? Viena, kita, trečia tokia diena ir nebepašliaužiu. Nepritampu aš šitam pasauly kažkaip.

Night, suprantu kad tavo kūnas ir siela yra vienuma t.y bendruma. Ar gali pasakyti, kad labiau uzsinerimauja kūnas ar siela?
Klausiu todėl, kad pradėjau vaikščioti pas kineziterapeutą. Tai va jis moka uzsinerimavusi kūną išmokyti apsiraminti.
Kažkas turi mokėti suraminti ir sielą.

Siela. Vienareikšmiškai. Kūnas drebulį/mėlynavimą/nemigą, ar dar ką nors linksmo parodo tik rimtesnių nerimų/stresų/pergyvenimų. Kai imu girdėt, kaip žyla mano plaukai.

Aš tai šiandien tiek prisijuokiau pas psichologę. Iš savęs Labai linksma buvo.

O ką jūs ten kalbat, Night? Man kartais pritrūksta idėjų. Kaip įsitraukti į ilgalaikį procesą, o ne vien papasakoti, kas negero gyvenime nutiko


O kaip tu tą girdi/jauti?

Apie varginančias bėdas. Maždaug rašiau, o ir vis tiek juk tavo kitokios, manau. Apie nenorą egzistuoti, būti gimusiam, gyvenimo prasmės ieškojimus, etc. Kažkiek buitiniai dalykai - darbai, šmaikštuoliai, baimės dėl mamos sveikatos, tėčio ilgesys. Nu daug dėstyt reikėtų, bet kas iš to - juk tavo vis tiek ne tokios bėdos. Aš kalbu apie tai, kas aktualu, kas slegia, trukdo jaustis laisvai dvikojei. Kas labai skauda vengiu, galop ištraukia/išklausia, arba pati pasiryžtu. Nors paskutiniu metu lyg ir apie viską pasakoju laisvai. Tik kartais sunku rast tikslius žodžius į klausimus.
Kad nebūtų apie ką kalbėt nebuvo. Yra keletas gerokai kankinančių reikalų minėtų (t.y., aš pati save kankinu, tiksliau sakant, nes niekas nei jaust manęs verčia to, ką jaučiu, nei grasina susidorot, nei dorojas), tai man negresia neturėt apie ką šnekėt. Nėra taip, kad aš tauškiu. Apgalvoju ką sakau, nes, kaip supratau, tikslus išsireiškimas labai svarbu.
Psichologė daug klausia, manau, tinkamus klausimus, pati pasisako ta tema, kuria klausia, lyg ir pateikia savo išvadas, apramina.
(Nors išėjus o Dieve o Dieve galvoju.. Anąkart pralinksminau save, o išėjus taaaip sunku pasidarė, o reik tiesiai į darbą. Pirmąkart iškart po konsultacijos siekiau ratuko, nes maniau, ar ne laikas pagaliau nuo to tilto šokt, ką jau tas darbas ir išvis kam viskas...).

Dėl žylančių plaukų, čia netiesiogiai, toks jausmas, lyg galvoj mėsmale kas smegenis suktų ir tuo metu turėčiau veikt kažką gan rimto. Tai gal ir tikrai žylu, nežinau. Vnž. čia metafora man sunkiai pakeliamam jausmui.

Galvojau trumpai parašysiu. Jeigu kalbėčiau, kiek rašau, būčiau labai nekenčiama dvikojė, manau.

Iš kalbos supratau, kad ji nėr, kad norėtų manęs atsikratyt. Nepirmąkart sako, kad sunkūs klausimai/problemos. Bet čia gal kad paguost. Nes kažko įstabaus aš pati vertinčiau, kad tose bėdose nėra. O gal per ilgai su jom gyvenu, kankina, bet jau įprasta ir lyg vos ne normalu. Nežinau.

Ka pridirbo?

Mano psichologė paklaustų, ar jau pasidariau donoro kortelę. Kieta ji.

Aš tai labai noriu gyvent ir kuo ilgiau. Tik sergančia nenoriu būt, nei fiziškai, nei dvasiškai/emociškai. O ką tau sako, kai sakai, kad nenori egzistuoti? Ar duoda konkrečių patarimų kasdienai?

Skauduliai tai gijimo procesas. Gerai. Nebijok. Tie skauduliai jau turbut susiguleje, ne vakaryksciai?

Jie yra. Tiesiog yra.
Ai, cia laikinas uztemimas.


Man po poros men pagaliau susigulejo, is konsultaciju pasiemiau tai, kad profesineje srityje emiau apie save galvoti daug geriau. Aisku, i realu gyvenima nzn kaip tai perkelti , tiesiog vertinu save.
Aisku kas iš to, kai kitose srityse sikna visai.

Vakar vos ne išklotinę temų pateikiau, šiandien klausi vos ne pokalbių išklotinės. Gana. Nenoriu tiek viešintis.
Ar tau duoda patarimų? - Taip pat ir man. Psichologas ne patarimams, jiems ir profesinė etika, kiek žinau, draudžia tą daryt. Ir nežinau, ar žinai, bet tas "kietumas" to pačio psichologo profesionalo pritaikomas kiekvienam. Tikėtina, kad išrišo ko iš tavęs galima reikalauti, kiek "kietai" kalbėti. Su manim kai kalba, irgi, pvz., mano žargonus vartoja. (Neneigiu, kad IR nuo psichologo asmenybės priklauso).
Galiu pasakyti, kad niekad nejaučiu, kad kažkaip reikliai kalbėtų, ar per saldžiai, ar per rūsčiai/griežtai/kietai, kaip tu sakai.


Žinoma, ne vakarykščiai. Kai kurie velniažinkiekmetyksčiai.

Tai aišku, kad parašai kiek pati nori, viskas ok. Man tai duoda patarimų. Neįkyrių, aš ir pati jų paprašau, nes nemoku elgtis kaip normalus žmogus. Kartais pastebiu, kad ji priešiškai vertina mano požiūrį, nesutinka su juo, nutyli, bet aš matau. Arba kai užsivedu apie tą patį tai būna kad galvą nuleidžia arba kokį juoką užmeta. Iš savo patirties papasakoja ką nors į temą. Man tai gerai. Atitinka mane.

Mergos, kurios gėrusios ar geriat neuroleptikus - koks jums šalutinis poveikis? Man labai mažas dozes skirdavo, 25 mg, dabar padidino iki 50 ir man toks keistas jausmas išgėrus tas tabletėles. Net kitą dieną jautėsi. Tokia kaip apsvaigus, vos liežuvį apverčiu, judesiai sulėtėja, nesigaudau. Visai nėra guvumo, nuovokumo. Tas darbe labai negerai, gerai, kad nors dieną tas poveikis ne toks stiprus kaip ką tik pavartojus vakare. Va ir dabar rašau ir siūbuoju tiesiog, padarau veiksmą, akis pakreipiu, ir tik po pusės sekundės susivokiu ir sureaguoju į padarytą veiksmą.

O mano psichologe dirba tokiu principu, kad jei as jai uzduodu koki rupima klausima, tai ji mane uzvercia klausimais ir situacijomis ir daeinam iki to, kad as pati atsakau I savo uzduota klausima. Va toks jos principas, kaip as supratau - paciai daeiti iki atsakymo. Man tai priimtina.
Dienos stacionare man labai padeda kuno judesio terapija. Ten buna ir judesio, ir buvimo su savimi, ir savianalizes, ir saviveiklos, ir pokalbiu, situaciju analizavimo, aptarimo. Man labai pagereja nuotaika po siu uzsiemimu, .Ne visi centrai turi kuno judesio terapijas, o gaila, nes per kuna labai daug ka suvoki. O vat relaksacija man nepatinka.