QUOTE(deraramos @ 2016 01 20, 23:17)
Mergos, kurios gėrusios ar geriat neuroleptikus - koks jums šalutinis poveikis? Man labai mažas dozes skirdavo, 25 mg, dabar padidino iki 50 ir man toks keistas jausmas išgėrus tas tabletėles. Net kitą dieną jautėsi. Tokia kaip apsvaigus, vos liežuvį apverčiu, judesiai sulėtėja, nesigaudau. Visai nėra guvumo, nuovokumo. Tas darbe labai negerai, gerai, kad nors dieną tas poveikis ne toks stiprus kaip ką tik pavartojus vakare. Va ir dabar rašau ir siūbuoju tiesiog, padarau veiksmą, akis pakreipiu, ir tik po pusės sekundės susivokiu ir sureaguoju į padarytą veiksmą.
Aš kvetiapino negėriau, bet gėriau risperidoną, depakiną, fluanxolį (šitą kažkodėl medikai skirtingai vadina, pastebėjau, kai kurie sako, kad ne neuroleptikas), kių nepamenu, nes gal per trumpai jais smaližiavau. R kažkaip pan. veikdavo, kaip rašai. K gerdavo šmaikštumynas. Skundės tuo pačiu, kaip tu, galop metė. Nžn., ar mano atveju, ar apskritai, psichai yra sakę, kad negerai nuolat gert tuos neurus.
Jei siūlo db rašyt, atsisakau, nes dėl jų, net man, arklio sveikatos kumelaitei, pasireiškia visokio plauko šalutiniai.
Iš to, kiek rašai, neatrodai dabar duobėj, kaip tik toks, sakyčiau, bandymas kilt aukštyn jaučias, tai, man tiesą sakant, keistoka, kad juos tau rašo.
Bet čia neklausyk manęs, pasitark su psichu. Neurai man atrodo, požymis, kad paciento bėdos rimtesnės, nei tiesiog depresija. 
QUOTE(Nidulia @ 2016 01 20, 23:31)
O mano psichologe dirba tokiu principu, kad jei as jai uzduodu koki rupima klausima, tai ji mane uzvercia klausimais ir situacijomis ir daeinam iki to, kad as pati atsakau I savo uzduota klausima. Va toks jos principas, kaip as supratau - paciai daeiti iki atsakymo. Man tai priimtina.
Dienos stacionare man labai padeda kuno judesio terapija. Ten buna ir judesio, ir buvimo su savimi, ir savianalizes, ir saviveiklos, ir pokalbiu, situaciju analizavimo, aptarimo. Man labai pagereja nuotaika po siu uzsiemimu, O relaksacija man nepatinka.
Dienos stacionare man labai padeda kuno judesio terapija. Ten buna ir judesio, ir buvimo su savimi, ir savianalizes, ir saviveiklos, ir pokalbiu, situaciju analizavimo, aptarimo. Man labai pagereja nuotaika po siu uzsiemimu, O relaksacija man nepatinka.
Taip visi psichologai dirba.
Tai ir yra jų tikslas ir darbas nukreipt tave į TAVO kelią, kad pati pagal save rastum atsakymus, o ne patarimus dalint. Judesio terapijos man neprimink.
Buvau kartą visa išdidi, kaip mumija, nes tuo metu būdavau kažkokia suakmenėjus, be jėgų, apatiška, po tam tikro didžiulio streso. Ten pakliuvus net aš, mumija, supratau, kad reikia bėgt. 
Nu bet kiekvienam savo. Relaksacijas toleruodavau. O eini pasėdėt ant tos tokios akustinės vibruojančios kėdės? Va šita man buvo la faaaa
Tik po kurio laiko kaifas dingo. Turbūt, gero turi būt mažai, - priprantama. Aš nerimauju. Kaltos senos bėdos, bet dabar labiau iššaukia tą šunų pjovimąsi mano viduj darbas. Objektyviai žiūrint, gal ir nėr ko ypatingai ten stresuot. Bet dėl tam tikrų priežasčių, "valdžia" irzli ir lengvai nervinga, tai aš kažkodėl tą sugeriu. Gal net ne kažkodėl. Nu žinot ką reiškia prieit prie irzlaus žmogaus ir su juo kalbėt, dar ir ne itin jam malonaus kažką primint ir pan. Nėr nei malonus, nei laukiamas tas momentas. Stengiuos išlaukt, nes jis greit užsiveda ir greit nusiramina, greit problemas sprendžia, jei jų yra, bet aš kai ir taip linkus į psichavimus, tai per dieną va taip prisipsichuoju iki kaklo. Ir tas psichavimas jau kelinta diena nepertraukiamas išskyrus tada, kai miegu.
