Depresija

-Joa. Rimtokokokokas tai vaistas. Laimei, jei šalutiniai nesmaugia tavęs. Man jį prieš keletą mėn. irgi ketino prirašyt, bet atsisakiau.
--Aš nesu laisvas viduj žmogus. Ne visuomenės nuomonėj bėda - tikrai mažiausiai rūpi, kas ką galvoja. Nebent erzinančio dėmesio susilaukiu. Bet dabar tikrai nemanau, kad išoriškai atrodau psichė. Buvo laikas, kai į darbą važiuodavau autobusu atrėmus galvą į lango stiklą. Nes neturėdavau net fiziškai jėgų gyvenimui. Ką daryčiau, jei jausčiaus dažniau ramiau - visų pirma, norėčiau, kaip žmogus pasivaikščiot po senamiestį. Viena. Be nerimo. Atsipalaidavos. Be jausmo, kad ant pečių geležiniai šarvai. Pamatyt dangų skaistų, su malonumu, be skausmo.
Painiai surašiau, bet tingiu galvoti dabar, kaip tiksliai paaiškinti. Gal ir nelelabai įmanoma nupasakot. Vienužo mane slegia. Tiksliau, pati save slegiu, bet gal nereikia giliau veltis į kalbas apie tai, vis tiek niekas nepasikeis nuo to.
Dėl ko jaučiuosi blogai aš žinau. Pakeisti to neturiu kaip.
---Niekas manęs nepakylėja. Apskritai nemoku niekuo džiaugtis. Kartais teoriškai suprantu, kad va tas turėtų kelti džiaugsmą. Špygą taukuotą. Aš kaip iškastruotas katinas - instinktas lyg yra prigimtinis, bet nepamenu, kaip juo naudotis.
Dabar galvoju, jei darbe ką gero pasako kas netyčia, tai pirma mintis kad juokauja, o gal net tyčiojas. Žodžiu, sunku patikėt. O šiaip niekas mano adresu žavesio nereiškia, tai net nežinau, kas būtų, jeigu būtų.
Nelabai įsivaizduoju, kaip galima išėjus iš darbo pamiršt, jei ten kokios bėdos. Nebent grįžt nebereiks. Bet ir tai galiu metų metus prisimint ir skaudintis dėl to.
----Dabar kažkiek darau. Bet to priežastis yra savaiminė geresnė savijauta - gal kad šį tą išgyvenau, o gal AD šiek tiek padėjo. Kai buvo didesnė šikna, gulėdavau ant grindų, kartais galvą kniūbsčia į grindis daužydavau (nesmarkiai, iš nevilties), kartais visur aplink užuosdavau lavonus ir tai varydavo iš proto, kažai gulėdavau ir nejudėdavau, bet ir tai buvo sunku. Žodžiu, nėra, kad savo pastangom šiek tiek išsikapsčiau. Ir pas jokią psichologę buvo laikas, kai nebuvo prasmės eit, nes elementariai kalbėt per sunku, norėjos būt bent išorinėj ramybėj.

Va, kiek apie save, tokią svarbią.

Night, nori tikėk, nori ne, bet tu esi svarbi ir net labai. O pasivaikščiot senamiesty aš irgi norėčiau. Iš tikrųjų grynas oras, saulės šviesa labai padeda jaustis geriau. Visiems gyviems sutvėrimams. Nu gal ne šikšnosparniams.

Aš tai esu puiki patarėja, nes įprastą dieną beveik neiškišu nosies į lauką.

Tai taip. Pati sau svarbi, žinoma. O šiaip seniai esu pilka pelė. Nelabai kas prisimena, kur ten dar svarbumas.
Vakar su viena šios temos nare lengvai internetu pažvygavom, kad kaip lengva svetimas problemas spręsti. Tik iš tikro pasivaikščiojimą aš turėjau omeny, kai esu ramybės stadijoj - čia tokia kaip vos ne svajonė. Nes žinau, kad r terapiniais tikslais, prievartavimasis tos ramybės neatneš. Žodžiu, NORIU NORĖTI Į SENAMIESTĮ NUEITI SAVO DVIEM KOJOM, SU GALVA ANT PEČIŲ, BET BE TO SUNKAUS TURINIO GALVOJ.
Kaip tau su kolegėm sekas bendraut? Kaip pats darbas?
Papildyta:
Aj, beje. Aš šiandien buvau ypatingai draugiška ir pasiūliau direktoriui rūžavą ratuką, po keleto įtemptų tel. pokalbių. Tuo jį labai pralinksmindama.
Po to jis mane pralinksmino (tarkim) pokalbiu apie atostogas. Bet, pasakius, kad prisikaupsiu ir atostogausiu ilgai, sakė, kad vis nepaspringo (aš to nemačiau, turbūt, juokavo, bet šioks toks lyg ir įvertinimas, kad dar reikalinga kažkiek kažkam). Tiesa, po to pasakymo, kadangi buvo viens retų atvejų, kai turėjau su juo važiuoti pas interesantą (nes aš, gi, invalidė ir nevairuoju), mane išleido tiesiai vidury balos.
O šiaip siaubas kaip energijos ir nervų suryja darbas. Bet be jo dar blogiau.

Man nuovargio koma.atsibundu ryte ir viena mintis-noriu atgal miegot,nes pavargau.snuegas,sniegas,kas reiskia,kad darbo dvigubai ir trunku ilgiau nei iprastai.gryztu komine ir noriu tik ramybes ir miego.

Aciu dievui,bent nesalta,nu puse velnio tiksliau...

O pirmadieni gavau saldainiu dezute is gyventojo uz svarias laiptines ir gera darba

kaip smagu tokios smulkmenos... atrodo dirbi savo darba ir dirbk, o cia kazkas pamato ivertina

As gerai jauciuosi, normaliu zmogumi, be nerimo ir baimiu, kai turiu veiklos uz namu ribu. Va tada as visai pamirstu apie savo liga. Kadangi dirbu is namu ir juose trinuosi visa diena viena, mane tai pjauna ir prasideda nerimas bei kazkokia baime. Darbas namie man prilygsta I pencija isejusio zmogaus statusui. Ne veltui gruodzio menesi ejau I 10-ies savaiciu apskaitos kursus. Tai buvo istrukimas is namu. Dabar stacionaras - taip pat istrukimas is namu, nes namie nejauciu jokios socializacijos, bendravimo, savirealizacijos. Po uzsiemimu kazkaip pasikraunu ir likusia dienos dali jauciuosi gerai. Tai man kazkokia atrakcija, nes reikia susiruosti, pasidazyti, susisukuoti, vaziuoti, padalyvauti uzsiemimuose, pabendrauti, atgal vaziuoti. Zodziu, man labai padeda isejimas I visuomene, veikla uz namu ribu, sauletos dienos, isvaziavimai I svecius pas draugus, bendravimas. Negaliu isbuti namie be nerimo. Man tai juoda rutina, kuri varo mane I kampa. Va, kitoms mergaitems kaip tik gerai namie, savo lovoje, o man atvirksciai.
Dabar mastau ka cia dar sugalvoti, kad po stacionaro istrukti is namu. Gal koki darbeli puse etato rasiu, nes pilno etato negaliu del savo turimo darbo.
Vasara man kiek lengviau, nes turiu kazkiek veiklos kieme, tai vis kazkoks islindimas is namu sienu.
Tragiskiausia diena man - sekmadienis. Man ji ilga kaip nezinau kas, nes nieko neveikiame, trinames su vyru namie.Sestadienis man neblogas, nes dali dienos tvarkomes namus o po to kur nors islendame I miesta, pas draugus, I kavine, tai kaip ir visa diena uzimta.

galiu, bet... ai nezinau. nieko nenoriu. pradeti yra gerai, bet negaliu pradeti. na ok, buvau pradejus, atsiverciau, paskaiciau, uzverciau. NEGALIU. miegu nakti, miegu diena. noriu pramiegoti visas problemas ir visa gyvenima.

Man patinka tavo jumoras Matau, ir kitiems. Žiūrėk, ir atostogų turėsi, nais.

Ačiū, kad pasiteiravai. Mano kolegės yra tiesiog idealios mokytojos man. Emocine ir socialine prasme. Labai įdomios personos. Tiesiog dresiruojuos bendraut su žmonėmis, jokioje kitoje nenatūralioje mokykloje taip nepatobulėčiau. Pats darbas labai patinka. Kol kas iš žaidimo neiškritau, tuo ir esu patenkinta ir man tai geriausias įvertinimas.


Man lygiai tas pats. Labai gerai, kad darai viską, kad pagerintum situaciją. Aš tai pritingėdavau nedarbo metu. O primink, darbo keisti negali kodėl?


na tai pasirenki kankintis, ką jau padarysi. Laikykis.


Net keista kaip toks jaunas vaikas gali turėti tiek sveikatos ligų. Pradėjau lankytis pas gydytojus. O vargeli

Deraramoj, kūl. Turėjo jau aplankyt tave ta darbinė sėkmė. Ir aplankė. Gal ir perdėtai darbinius reikalus kartais sureikšmini, bet puikiai suprantu. Man pačiai darbas labai svarbu. Juk ten praleidžiam visą dieną. Ir bent man atrodo, kad tai parodo šiokią tokią meilę ir pagarbą tiems, kam tą darbą dirbi. Niekad nesupratau žmonių, kurie atsisitoja ir išeina iš darbo kaip laikrodžiai 17.00.00 ir išėję VISADA sako AČIŪ DIEVUI, pagaliau katorga baigės. Ir visos bėdos darbinės lieka už darbo durų, o išeina, neva, GYVENTIMO GYVENTI. Pati neretai laukiu darbo pab. (jei turiu kada apie tai pagalvoti), bet mano suvokimo ribos nesiekia taip toli, kad galėčiau išeiti iš darbo tarytum į kitą gyvenimą. Nu man jis tas pats.

gyventi gyvenimo išeinu aš mes tokį išsireiškimą vartojam ir čia nebūtinai yra kad čia ne gyvenimas, o už durų - gyvenimas. čia žaidimas žodžiais, situacijom ir pajuokavimas. aišku, tame šiek tiek ir tiesos. nes aš daug įtampos patiriu, negyvenu, o įtampauju, nerimauju. kai duris uždarau aš tarsi atsipalaiduoju, nes žinau kad niekas netikėtai neužeis, nepakvies paposedžiauti ar ko paspręsti, ko aš nemėgstu ir jaučiuosi gluša. nes tam tikra prasme aš persikeliu į ramesnį dienos etapą, kartais draugus. ir tas gyvenimas siejasi su tuo, kad yra mažiau įtampos, streso, nerimo. net jei nerimas menkas, uždarius duris ir to nebelieka ar lieka kur kas mažiau.

Mano pasiekimas - buvau sporto klube, kinezikas pamankštino, nors aš tokia nevykėlė, - bet smagu jausti, kad turi kūną, kai nepykina, bet truputį skauda raumenis.

Pranaite, puiku fizinė mankšta, net bet koks krutėjimas padeda išlipti iš letargo būsenos ir pasijusti geriau...

Ar buvot lauke šiandien???

Aš tai šiandien persimiegojau iki pirmos. Po to užėjo blogumas ir depresūcha, vos pajudėjau. Bet prisiverčiau išslinkt iš namų ir vėl gyvenimas gražus.