Sveikos sergančios ir apsigydžiusios
,
Taip išėjo, kad įsijungiau į jūsų temą neprisistačius, taigi norėčiau mandagiai ateiti pas jus ir papasakoti savo istoriją. Šią nemalonią ligą turiu jau devinti metai. Iki pirmo susirgimo niekada nebuvo jokių nusiskundimų su virškinimu ar rūgščių jautimo. Tiesiog vieną pavasarį pradėjo graužti duobutę, bet kai tai atsitinka pirmą kartą, nelabai išsigąsti, manai, jog praeis savaime.. Tačiau nepraėjo, o pradėjo skaudėti krūtinę, kol išsisvystė iki stemplės uždegimo. Beje, skaitinėdama ankstesnes temas, radau, kad prie gerlo nebūna temperatūros. Tai mano atveju nevisiška tiesa. Man buvo apie 38, nes vis tik organizme uždegiminis procesas ir temperatūra pakilti gali. Netipinio gerlo atveju, tai taip, kiti požymiai, bet temperatūros.
Buvo ryta žarna, nustatė stemplės uždegimą, skrandis buvo be pakitimų, tik rado jame tulžies ir pravirą kardiją. Gydžiausi omeprozoliu, domperidonu( kurį beje vadinu juokais Dom Perignonu, juk reikia ir savo ligai mokėti į akis pasijuokti
). Uždegimas praėjo, tačiau netipinio gerlo simptomai liko, nors buvo ir dieta. Labiausiai nervino tas vadinamas kąsnis gerklėje, nors aš jį apibūdinčiau kaip ne kąsnį, o nuolatinį ryjimą. Nuryji, ir vėl turi ryti seiles ar kokias tirštas gleives. Ir taip kiekvieną sekundę. KIEKVIENĄ!!!!! Tai nepakeliama fiziškai, bet dar labiau psichologiškai, tiesiog žudo tave. Ir kaip man pažįstama kai rašote, kad ką aš dabar valgysiu, kaip reikės atsisakyti to ar ano, tas visas panikavimas viskas pareita, bandyta, išgyventa.
Tada sužinojau ir pradėjau bandyti liaudiškas priemones. Jų yra nemažai, bet pradėjau nuo bulvių sulčių. Labai sąžiningai jas du mėnesius tris kartus dienoje spaudžiau ir pusvalandį prieš kiekvieną valgį sugerdavau. Ir nežinau ar tikrai jos, ar kad gal atėjęs buvo šiltasis sezonas, tiesiog viskas dingo. Buvo išardytas lovos pakėlimas, pamažu pereita prie normalios mitybos. Net tikėjau , kad pasveikau amžiams.
Vėliau paūmėjimai būdavo, bet jau ne tokie drastiški, jokių uždegimų ir krūtinės skausmų, tik gerklėje pajutus lyg sausumą, ar kad jau noris atsikrenkšti, ar daryti hmmm, pagerdavau tai omeprozolio, tai pantaprozolio apie mėnesį laiko, arba tik bulvių sulčių. Praeidavo. Bet pastebėjau, kad rytais vis tiek kažko yra burnoje. (Man refliuksas įvyksta tik naktį, ir tik gilioje miego fazėje. Nes jei aš prabundu tik užsnūdus, tikrai burnoje nieko nėra. Kai išmiegi visą naktį, jau aišku, kad buvo atėję gerklėn ir kartais net iki pusės dantų. Bet man niekada negraužia ir neskauda gerklės. Ji kažkiek paraudusi, bet skausmo nei perštėjimo nėra. )
Taigi pastebėjau, kad jis vis tiek įvyksta ir apie tai dar pasako akmenys ant dantų. Jų niekada neturėdavau, o nuo refliukso pradėjo rastis, ir tenka kas pusmetį atlikti dantų higieną. Plius dar yra drėgna nosis. Ji neužgulta, ne sloga, bet tiesiog beveik visada drėgna. Jau net nežinau, ką reiškia išsikrapštyti nosį, tiesiog ją išsivalau servetėle. Bet tai netrukdo gyventi.
Maitinuosi tik namuose, gan sveikai, tik mėgstu pyragus, sausainukus, torto gabaliuką su balinta kava. Tai vienintelis mano nusižengimas arba kaip aš juokauju, mano parūkymas
, nes kai vyras eidavo parūkyt, tai aš kokį skanėstą suvalgyt, tai dėl to taip ir pavadinau, niekada nerūkiau.
Beje apie mitybą rytais. Seniau buvo toks puslapis rūgštingumas.lt, tai man ten patarė rytais valgyti sumuštinį, o ne košę. Košė yra ilgiau virškinama, o prie šios ligos geriau maistas, kuris greičiau susivirškina. Tai man buvo vos ne šokas, nes juk visur sakoma, kad sumuštinis tai blogai. Aišku turi būti sveikas sumuštinis, ne su kokia palendrica. Dar, beskaitydama forumą, daug kas rašote, kad valgote avižas. Man daktarė sako, kad avižos gerai, jos nekelia rūgštingumo, o vat avižų dribsniai kelia. Bet, manau, jūs tai žinojote.
Tai va taip ir gyvenau su šia liga ir dviem išlikusiais simptomais. Mane neramino, kad rytais kol valaisi dantis, išsspjauni tokias gleives, o jei daugiau tulžies, jos gali būti net žalios ar gelsvos. Nes esu skaičiusi, kad vėžys mėgsta gleivingą terpę. Kartais galvodavau, kad jei tai nepraeina, veda link vėžio, nes juk nuolat yra dirginama ta stemplės ir ryklės gleivinė, ir tos gleivės yra pažeistos gleivinės padarinys. Užkniso ir tą higieną darytis, nes kuo tolyn, tie akmenys dažniau atsirasdavo. Ir jau brendau eiti pas savo gydytoją, kol šį pavasarį šast ir išlindo vėl. Paūmėjimas. Graužia, baltas liežuvis, rėmuo.. Eidama galvojau, va dabar jau ras ir išvaržą, nes ir prieš 9 metus, daktarė kažkaip abejodama manė, kad gal ir formuojasi ta išvarža. Tačiau tik paraudimai stemplėje ir apatinėje skrandžio dalyje, na kaip ir lėtinis gastritas dėl patenkančios tulžies, kurios dabar jau nerado. Dabar gydausi Nexiumu, dieta, šaltalankio aliejumi, linais, borjomiu. Vaistus mažindama įvesiu bulvių sultis ir tikiuosi pasveikti.
Labai ačiū visoms, kurios pasidalinote forume ir receptais, ir kitais patarimais, o
senos pažįstamos sugebėjimas nuteikti pozityviai, tiesiog vertas medalio.
Tiesa, senesnėje temoje radau tokį patarimą ir keliu jį į viršų:
Pagrindiniai dalykai norint "pabėgti" nuo refliukso:
- min vieną valandą nevalgyti negerti prieš einant miegoti;
- vartoti daugiau stambios druskos (paprastos arba jūros, bet būtinai stambios).
Natris esantis druskoje reikalingas raumenims, o nusilpęs stemplės vožtuvėlis ir praleidžia tas rūgštis į viršų.
Dar geriau kelis labai stambios druskos gabaliukus pasikišti po liežuviu prieš einant miegoti, tada natris greičiausiu būdu pateks per kraują į stemplės vožtuvėlio raumenis
O visų vaistų reikia kuo mažiau iš viso vartoti
Diskusijoms nenusiteikus, tik noriu padėti tiems kas turi bėdų Aš tokios druskos turėjau, tai tris naktis jau pabandžiau ir bent jau gerklei man tikrai geriau, nes juk skaudančią gerklę patariama skalauti druska. Nežinau, ar čia tiesa, bet kad natris gali stiprinti tą vožtuvėlį, man buvo naujiena. Kol geriami vaistai, gal ir vaistai čia duoda savo, labiausiai matysis, ar tai veikia, kai bus pereita tik prie liaudiškų priemonių.
Aš maniau, kad nebeįmanoma užverti tos atviros kardijos, bet dabar atsirado kažkokia naivi viltis, o gal vis tik???
Na čia prirašiau visą gromatą, jei ką prisiminsiu, pabendrausime vėliau.
Tikrai baisu, kad net ir maži lėliukai jau turi tuos netvirtus klapanus... 
