Va va, paskui tos trapios geleles isauga i verktinius ir neturiu cia minty armijos. Tokiems paskui visur nesinori ir blogai, visur jiems liudna ir juos skriaudzia. O paskui jie randa zmonas-raganas ziezulas, kurios nori, kad jie dirbu, prisidetu prie namu tvarkymo ar vaiku auklejimo. Kosmaras.
Vis dėlto, jei vaikas kalba, gal galima jo pasiklausti, kas jam netinka, prieš grūdinus gyvenimui? Pasiteirauti auklėtojų, gal jos kažką pastebėjusios. Juolab mama nekaltina darželio, turi teigiamą patirtį su darželiu.
Manau, kad vaikas tiesiog nepriaugo iki darželio... Kantrybės ir viskas bus gerai.
Šiaip vaikai, jei tik leisi rinktis, visada rinksis būti namuose, nes daugumai namuose geriausia. Tik apie 4 metus draugų pradeda reikėti labiau negu mamos. Bet vis tiek paklausus atsakys, kad nenori į darželį - namuose geriau.
Aš saviškį ir motyvuoju, ir papirkinėju jei prireikia (pažadu siurprizą po darželio).
Šiaip vaikai, jei tik leisi rinktis, visada rinksis būti namuose, nes daugumai namuose geriausia. Tik apie 4 metus draugų pradeda reikėti labiau negu mamos. Bet vis tiek paklausus atsakys, kad nenori į darželį - namuose geriau.
Aš saviškį ir motyvuoju, ir papirkinėju jei prireikia (pažadu siurprizą po darželio).
Bet juk nieko blogo nėra tame, kad vaikas nori būti namie, o ne darželyje. Kodėl į tai įprasta žiūrėti kaip į kažkokį blogumą ir toks vaikas įvardijamas kažkokiais neigiamais epitetais.
Kanadoje psichologai skambina pavojaus varpais, kad tėvai skuba atstumti savo vaikus ir įkišti į bendraamžių ratą tada, kai jie tam dar nėra pasiruošę. Tėvams atrodo, kad vaikui kuo ankščiau reikia imti bendrauti su savo bendraamžiais, tačiau vaikui, kuris nėra tam pasiruošęs, tai labiau kenkia nei padeda. Nenoriu pernelyg plėstis, bet esmė ta, kad reikia atsižvelgti į vaiko norus ir jeigu jis nori rengtis mėlyną megztinį vietoj raudono, tai reikia į tai atsižvelgti, lygiai taip pat atsižvelgti, jeigu vaikas, net ir po ne vieno bandymo puikiame darželyje jaučiasi blogai.
Sakote gyvenime darbą galima pakeisti ir profesiją ir t.t., tai kodėl negalima pakeisti darželio? Kodėl vaikas negali priimti sprendimo, kad jis nenori ten, o nori namie? Jeigu dabar mes vaikui apribosim šitą laisvę, tai kaip galim tikėtis, kad jis jausis laisvas tai daryti vėliau gyvenime? Daugeliu atveju tokie vaikai tiesiog išmoksta tyliai susitaikyti net ir su tuo, kas gyvenime nepatinka, nes jiems įkalta į galvą, kad tokia yra pareiga, tokios taisyklės, atsakomybės ir t.t.
Kalbant apie neigiamas emocijas, tai tikrai neįmanoma vaiko nuo jų apsaugoti, o saugoti ir nereikia, tačiau reikia padėti vaikui susigaudyti kas vyksta, kodėl jis taip jaučiasi. O ypač berniukams. Juk mūsų visuomenėje priimta manyti, kad vyrai neverkia. Mamos taip nuo mažens "grūdina" savo sūnus, manydamos, kad bus tikri vyrai, tačiau užauga tokie vyrai išmokyti slėpti savo jausmus, kol vieną dieną pratrūksta ir pasiseka jeigu pavyksta išvengti tragiškos baigties.
Motyvavimas yra būtinas vaikams, bet palikimas darželyje, žinant kad jvaikas ten blogai jaučiasi tolygu jo atstūmimui ir palikimui su tomis visomis emocijomis, kurių vaikas galbūt net nesupranta.
Kanadoje psichologai skambina pavojaus varpais, kad tėvai skuba atstumti savo vaikus ir įkišti į bendraamžių ratą tada, kai jie tam dar nėra pasiruošę. Tėvams atrodo, kad vaikui kuo ankščiau reikia imti bendrauti su savo bendraamžiais, tačiau vaikui, kuris nėra tam pasiruošęs, tai labiau kenkia nei padeda. Nenoriu pernelyg plėstis, bet esmė ta, kad reikia atsižvelgti į vaiko norus ir jeigu jis nori rengtis mėlyną megztinį vietoj raudono, tai reikia į tai atsižvelgti, lygiai taip pat atsižvelgti, jeigu vaikas, net ir po ne vieno bandymo puikiame darželyje jaučiasi blogai.
Sakote gyvenime darbą galima pakeisti ir profesiją ir t.t., tai kodėl negalima pakeisti darželio? Kodėl vaikas negali priimti sprendimo, kad jis nenori ten, o nori namie? Jeigu dabar mes vaikui apribosim šitą laisvę, tai kaip galim tikėtis, kad jis jausis laisvas tai daryti vėliau gyvenime? Daugeliu atveju tokie vaikai tiesiog išmoksta tyliai susitaikyti net ir su tuo, kas gyvenime nepatinka, nes jiems įkalta į galvą, kad tokia yra pareiga, tokios taisyklės, atsakomybės ir t.t.
Kalbant apie neigiamas emocijas, tai tikrai neįmanoma vaiko nuo jų apsaugoti, o saugoti ir nereikia, tačiau reikia padėti vaikui susigaudyti kas vyksta, kodėl jis taip jaučiasi. O ypač berniukams. Juk mūsų visuomenėje priimta manyti, kad vyrai neverkia. Mamos taip nuo mažens "grūdina" savo sūnus, manydamos, kad bus tikri vyrai, tačiau užauga tokie vyrai išmokyti slėpti savo jausmus, kol vieną dieną pratrūksta ir pasiseka jeigu pavyksta išvengti tragiškos baigties.
Motyvavimas yra būtinas vaikams, bet palikimas darželyje, žinant kad jvaikas ten blogai jaučiasi tolygu jo atstūmimui ir palikimui su tomis visomis emocijomis, kurių vaikas galbūt net nesupranta.
o kai i mokykla nenores, tada irgi reikes suteikt laisve rinktis ar kazkaip stebuklingai mokyklai pavyks motyvuoti?
QUOTE(Milk @ 2016 01 24, 01:11)
Bet juk nieko blogo nėra tame, kad vaikas nori būti namie, o ne darželyje. Kodėl į tai įprasta žiūrėti kaip į kažkokį blogumą ir toks vaikas įvardijamas kažkokiais neigiamais epitetais.
Kanadoje psichologai skambina pavojaus varpais, kad tėvai skuba atstumti savo vaikus ir įkišti į bendraamžių ratą tada, kai jie tam dar nėra pasiruošę. Tėvams atrodo, kad vaikui kuo ankščiau reikia imti bendrauti su savo bendraamžiais, tačiau vaikui, kuris nėra tam pasiruošęs, tai labiau kenkia nei padeda. Nenoriu pernelyg plėstis, bet esmė ta, kad reikia atsižvelgti į vaiko norus ir jeigu jis nori rengtis mėlyną megztinį vietoj raudono, tai reikia į tai atsižvelgti, lygiai taip pat atsižvelgti, jeigu vaikas, net ir po ne vieno bandymo puikiame darželyje jaučiasi blogai.
Sakote gyvenime darbą galima pakeisti ir profesiją ir t.t., tai kodėl negalima pakeisti darželio? Kodėl vaikas negali priimti sprendimo, kad jis nenori ten, o nori namie? Jeigu dabar mes vaikui apribosim šitą laisvę, tai kaip galim tikėtis, kad jis jausis laisvas tai daryti vėliau gyvenime? Daugeliu atveju tokie vaikai tiesiog išmoksta tyliai susitaikyti net ir su tuo, kas gyvenime nepatinka, nes jiems įkalta į galvą, kad tokia yra pareiga, tokios taisyklės, atsakomybės ir t.t.
Kalbant apie neigiamas emocijas, tai tikrai neįmanoma vaiko nuo jų apsaugoti, o saugoti ir nereikia, tačiau reikia padėti vaikui susigaudyti kas vyksta, kodėl jis taip jaučiasi. O ypač berniukams. Juk mūsų visuomenėje priimta manyti, kad vyrai neverkia. Mamos taip nuo mažens "grūdina" savo sūnus, manydamos, kad bus tikri vyrai, tačiau užauga tokie vyrai išmokyti slėpti savo jausmus, kol vieną dieną pratrūksta ir pasiseka jeigu pavyksta išvengti tragiškos baigties.
Motyvavimas yra būtinas vaikams, bet palikimas darželyje, žinant kad jvaikas ten blogai jaučiasi tolygu jo atstūmimui ir palikimui su tomis visomis emocijomis, kurių vaikas galbūt net nesupranta.
Kanadoje psichologai skambina pavojaus varpais, kad tėvai skuba atstumti savo vaikus ir įkišti į bendraamžių ratą tada, kai jie tam dar nėra pasiruošę. Tėvams atrodo, kad vaikui kuo ankščiau reikia imti bendrauti su savo bendraamžiais, tačiau vaikui, kuris nėra tam pasiruošęs, tai labiau kenkia nei padeda. Nenoriu pernelyg plėstis, bet esmė ta, kad reikia atsižvelgti į vaiko norus ir jeigu jis nori rengtis mėlyną megztinį vietoj raudono, tai reikia į tai atsižvelgti, lygiai taip pat atsižvelgti, jeigu vaikas, net ir po ne vieno bandymo puikiame darželyje jaučiasi blogai.
Sakote gyvenime darbą galima pakeisti ir profesiją ir t.t., tai kodėl negalima pakeisti darželio? Kodėl vaikas negali priimti sprendimo, kad jis nenori ten, o nori namie? Jeigu dabar mes vaikui apribosim šitą laisvę, tai kaip galim tikėtis, kad jis jausis laisvas tai daryti vėliau gyvenime? Daugeliu atveju tokie vaikai tiesiog išmoksta tyliai susitaikyti net ir su tuo, kas gyvenime nepatinka, nes jiems įkalta į galvą, kad tokia yra pareiga, tokios taisyklės, atsakomybės ir t.t.
Kalbant apie neigiamas emocijas, tai tikrai neįmanoma vaiko nuo jų apsaugoti, o saugoti ir nereikia, tačiau reikia padėti vaikui susigaudyti kas vyksta, kodėl jis taip jaučiasi. O ypač berniukams. Juk mūsų visuomenėje priimta manyti, kad vyrai neverkia. Mamos taip nuo mažens "grūdina" savo sūnus, manydamos, kad bus tikri vyrai, tačiau užauga tokie vyrai išmokyti slėpti savo jausmus, kol vieną dieną pratrūksta ir pasiseka jeigu pavyksta išvengti tragiškos baigties.
Motyvavimas yra būtinas vaikams, bet palikimas darželyje, žinant kad jvaikas ten blogai jaučiasi tolygu jo atstūmimui ir palikimui su tomis visomis emocijomis, kurių vaikas galbūt net nesupranta.
Kiek daug dramos
Jeigu auklėtojos geros, kiti vaikai neskriaudžia, tai labai realu, kad pagrindinė nenorėjimo priežastys yra ožiai ir žinojimas, kad galima mama manipuliuoti. Netgi mažas beriukas puikiai jaučia, kai mama yra netvirta ir pasiduoda jo kaprizų tenkinimui. Jeigu kažkas tikrai blogai, žinoma, galima ir reikia keisti darželį, grupę, bet ne laikyti vaiką namie ir atleisti jį nuo bet kokios atsakomybės, nes jis tiesiog nenori. Darželis yra jo "darbas", į kurį jis turi eiti. Paskui bus mokykla, į kurią irgi privalės eiti, o ir mama negali 24/7 sėdėti su vaiku ir neturėti savo asmeninio gyvenimo, veiklos ir pan. Jei atsiranda adaptacijos problemų, jas reikia spręsti, o ne nuo jų bėgti sėdint namie, apsikabinus mamos sijoną. Tai tikrai nieko gero. Nuo tokio sėdėjimo vėliau bus problemos su socializacija.
QUOTE(Miškų avietė @ 2016 01 24, 11:39)
Iš kur žinai?
Taigi raso JEIGU. O jei butu kitaip, tai mamai gal pasakytu, ka?
QUOTE(Leksa @ 2016 01 24, 23:50)
Taigi raso JEIGU. O jei butu kitaip, tai mamai gal pasakytu, ka?
O gal nepasakytų, gal neklausė. Nes man neaišku, ar klausė konkrečios priežasties, kodėl nepatinka darželis.
QUOTE(applejuice @ 2016 01 23, 00:41)
Bet nematau prasmes toki maza vaika kankinti, kai nera butinybes to daryti. O del mokyklos, nera ko lyginti trimecio ir septynmecio samoningumo.
Kankinti? Porai valandų palikus darželyje, kurio paslaugų kokybe mama pasitiki? Kad tik nenusikankintų
QUOTE(Milk @ 2016 01 24, 02:11)
[...] reikia atsižvelgti į vaiko norus ir jeigu jis nori rengtis mėlyną megztinį vietoj raudono, tai reikia į tai atsižvelgti, lygiai taip pat atsižvelgti, jeigu vaikas, net ir po ne vieno bandymo puikiame darželyje jaučiasi blogai.
Kodėl vaikas negali priimti sprendimo, kad jis nenori ten, o nori namie?
Kodėl vaikas negali priimti sprendimo, kad jis nenori ten, o nori namie?
Maniškis kasvakar dantis valydamasis jaučiasi blogai, bet aš į tai neatsižvelgiu (taip, dantų šepetukas atitinka amžių, taip, dantų pasta parinkta tokia, kokia jam "patinka"
). Ot karvė... 
Sprendimo pagrįsto kuo? Jei darželyje yra blogai dėl objektyvių priežasčių, tada taip, reiktų svarstyti galimybes jį (ar grupę) pakeisti arba tartis su grupės kolektyvu, kaip išspręsti kilusias problemas. Bet jei darželyje negali pupulis pabūt tik todėl, kad "šiandien nenoriuuuuu", tai tada absurdas yra keisti mamos planus vien todėl, kad mažutis šiandien ne nuotaikoj. Visos mamos darbus turėtų mest ir laisvalaiko nebeturėt, jei į visus vaikų "noriu - nenoriu" pradėsim atsižvelginėt. Jei kam taip patogu gyvent, tai jų teisė. Bet aš tame nieko gero (nei vaikui, nei mamai) nematau.
Vaiko galimybes priimti sprendimą apriboja galima aplinkybė, kad jo sprendimas - eilinė užgaida, bei kitų asmenų, esančių šalia vaiko, poreikiai.
Tas "nenoriu" labai jau subjektyvus. Jei nenori, nes išties kažkas skriaudžia, tyčiojasi ir panašiai, tada aišku reikia kažką daryti, kalbėtis su auklėtojom, galbūt keisti grupę. Bet jei nenori, nes tingi keltis ar nėra nuotaikos, tai nemanau, kad reik sureikšmint. Pas mano dukrą tų "nenoriu" irgi krūvos. Ir tikrai neturiu sąlygų visų jos noriu-nenoriu pult ir vykdyt. Tik pradėjus lankyti darželį irgi buvo bėdų. Pradžioj viskas gerai, po vieno savaitgalio "nenoriu" ir viskas. Pradėjau aiškintis priežastis, klausinėt, pasirodo susipyko su kita mergaite dėl kažkokios lėlės.
Tiesiog manau, kad yra ribos, kur galima atsižvelgt į vaiko norus. Pvz man tikrai vienodai, kokios spalvos megztinį rengsis dukra, čia jau jos pasirinkimas, bet nu negaliu kiekvieną kartą išgirdus jos "nenoriu", viską mest ir neleist į darželį/mokyklą.
Tiesiog manau, kad yra ribos, kur galima atsižvelgt į vaiko norus. Pvz man tikrai vienodai, kokios spalvos megztinį rengsis dukra, čia jau jos pasirinkimas, bet nu negaliu kiekvieną kartą išgirdus jos "nenoriu", viską mest ir neleist į darželį/mokyklą.
QUOTE(Loranija @ 2016 01 25, 11:31)
Tas "nenoriu" labai jau subjektyvus. Jei nenori, nes išties kažkas skriaudžia, tyčiojasi ir panašiai, tada aišku reikia kažką daryti, kalbėtis su auklėtojom, galbūt keisti grupę. Bet jei nenori, nes tingi keltis ar nėra nuotaikos, tai nemanau, kad reik sureikšmint. Pas mano dukrą tų "nenoriu" irgi krūvos. Ir tikrai neturiu sąlygų visų jos noriu-nenoriu pult ir vykdyt. Tik pradėjus lankyti darželį irgi buvo bėdų. Pradžioj viskas gerai, po vieno savaitgalio "nenoriu" ir viskas. Pradėjau aiškintis priežastis, klausinėt, pasirodo susipyko su kita mergaite dėl kažkokios lėlės.
Tiesiog manau, kad yra ribos, kur galima atsižvelgt į vaiko norus. Pvz man tikrai vienodai, kokios spalvos megztinį rengsis dukra, čia jau jos pasirinkimas, bet nu negaliu kiekvieną kartą išgirdus jos "nenoriu", viską mest ir neleist į darželį/mokyklą.
Tiesiog manau, kad yra ribos, kur galima atsižvelgt į vaiko norus. Pvz man tikrai vienodai, kokios spalvos megztinį rengsis dukra, čia jau jos pasirinkimas, bet nu negaliu kiekvieną kartą išgirdus jos "nenoriu", viską mest ir neleist į darželį/mokyklą.
Vat būtent
Vaikas turi jausti, kad mama nėra jo valdoma lėlė, kuri lengvai pasiduoda manipuliacijomis. Jeigu nenorėjimo priežastis yra paprasti ožiai, tai autorei reikėtų tiesiog vieną kartą griežtai pakalbėti su sūnumi, pasakyti, kad čia jo "darbas" ir kito pasirinkimo nėra. Berniukas, pajautęs, kad mama nenusileis jo zyzimui, gal pats kitaip nusiteiks ir viskas bus gerai su tuo darželiu, dings visi "nenooooriu", o dabar, kai žino, jog gali neiti, tai ir naudojasi padėtimi. Tas išskydimas ir dvejonės yra blogai tiek mamai, tiek vaikui. Mama nervinasi, jaudinasi dėl sūnaus, sūnui irgi ragučiai užauga - ir gaunasi užburtas ratas.
