Nenori į darželį

Cia tokia jusu nuomone. As remiuosi ne nuomonem ar pamastymais.
Beje, as nekalbu apie jusu konkrecia seima. Siuo atveju jums taip pat reiktu vengti kalbeti apie mano seima

Mes galbut skirtingai suvokiam prievarta. As neturiu omeny, kai vaikas rekia "nevalysiu dantu", pasigauti ji, po prievarta praziotinti ir tuos dantis isvalyti. Prievarta - nenusileisti ir be fizines prievartos priversti (nerandu kito zodzio) vaika issivalyti dantis. Vaikai nenori milijono ir dar vieno dalyko. Siandien jie nenori valyti dantu, rytoj nenori vaziuoti, kita diena nenori kazkur eiti ir taip toliau. Negi kiekviena karta jam nuolaidziausite? Negi kiekviena karta su eiliniu "nenoriu" jus ar bet kuri kita mama turi laiko vaikui aiskinti, kodel jis tai turetu daryti? Beje, kokia is to aiskinimo nauda, jei penkiametis is tokiu "paskaitu" isklauso tik pirmus du sakinius. Ka jus snekate toliau, tai svarbu tik jums, bet vaikai to jau nebegirdi.

2. Is dalies jums pritariu. Taciau tai, ka anksciau rasiau, yra suaugusiu bendravimo modeliai. Ir vaikai to ismoksta stebedami, kaip bendrauja suauge.. Tai gali buti tevai, tevai ir ju draugai, tevai ir kaimynai, tevai ar kiti suauge snekedami apie kitus suaugusius. Mamos, mes pacios ismokom vaikus meluoti: "Padekok tetai uz dovana". "Nenoriu, - sako vaikas. -Man dovana nepatiko." "Vis tiek, reikia padekoti". "Kodel?????" Kiek is jusu leidziate vaikui tai tetai nepadekoti, kaltai sypsotes ir sakot: "Aciu, bet, zinot, jam ta dovana nepatiko". Ne viena. Dedu galva. Mes sypsomes, apgailestaujam, kad musu vaikas toks pasiutes siandien, prisiekiam, kad ta dovana labai gera/grazi/stebuklinga/reikalinga ir t.t.
Vaikas nedurnas. Ir mato, ir supranta. Ir ka. Paprasciausia eiline situacija, kurioje visos mamos ar supermamos pacios moko vaika meluoti.
Viena karta esu pati prasiusi savo vaika paddekoti uz dovana, kuri jam nepatiko. Pasakiau, kad tiesiog taip reikia, kad reikia padekoti uz tai, ka gavai. Kad taip mandagu, priimta ir pan. Mano vaikas padekojo, bet man pasake: "Nesuprantu as, kam to reikia. O su tuo zaislu as niekada nezaisiu". Niekada ir nezaide.
Kita karta gaves dovana is mociutes pasake: "Aciu uz dovana, bet man ji nepatinka. Jeigu nezinai, kas man patinka, paklausk, bet nepirk siaip bet ko". Mano mama labai isizeide, pasake, kad vaikas nemandagus. As nematau, cia jokio nemandagumo (juk padekojo), bet dziaugiuosi, kad buvo pasakyta atvirai ir i akis. Meluoti ji gyvenimas dar ateityje ismokys.

Vaikas labai nemandagus. Neįsivaizduoju savęs besidžiaugiančios tokiu savo vaiko elgesiu. Gėda būtų.
Yra toks dalykas kaip nutylėjimas. Tai ne melas. Tiesiog padėkoji ir viskas , be komentarų. O paskui dėk tą daiktą kur nori. Ir padėkoji ne už tai, kad patiko ar ne, o už to žmogaus pastangas, dėmesį tau, norą padovanoti, už tai, kad tu jam rūpi, kad stengėsi ir t.t. Net matau, kaip tavo vaikas pav. nupirktų ką nors močiutei, na kokį šokoladą iš savo sutaupytų pinigų, nulėktų su juo pasveikinti, o jinai paimtų ir sakytų, nu ačiū, bet man nepatinka, nemėgstu tokio šokolado, kitą kartą paklausk ... ir t.t., na vaikas dar gautų moralą. Net matau koks jis būtų laimingas.
Gražus elgesys reikalauja supratimo ir išminties, kiauliškas nieko.

Na ką, vedu. Būna normalių rytų, bet šiandieninis tai vienas iš sunkiausių-nesikelia, verčiasi ant kito šono ir -aš noriu miego, nesikelsiu. Palaukusi kiek galiu bandau kalbėtis-reakcijos jokios. Galiausiai imu ant rankų ir rengiu, rėkia visą laiką, spardosi, jis niekur neis, nes nori miego. Rėkia rėkia rėkia. Apsiramina tik mašinoje.

Kodėl meluoti? Jei mokai vaiką, kad dovanojimo akte svarbiausia parodytas dėmesys ir pastangos, o ne daiktas, kurį gavai, niekam meluoti nereikia.

Maniškis vieną kartą pareiškė "Nu ačiū, bet aš tokį šiaip jau turiu..." ir aiškiai savo nepasitenkinimą gautu daiktu parodė. Paskui apturėjom pokalbį apie tai, kad ne daiktas dovanojime yra svarbiausia. Svarbiausia, kad žmogus tau skiria laiką, pastangas, dėmesį. Už tai ir reikia dėkoti. Nėra jokios objektyviai pateisinamos priežasties, dėl ko reikėtų įžeidinėti ar nuliūdinti tave pasveikinti atėjusį žmogų Nėra jokios pateisinamos priežasties chamiškai reakcijai į gerus norus ir gražų elgesį. Gi tas žmogus atgal tos dovanos nepasiims ir kitos neatneš, t.y. situacijos jis pataisyt nebegali, kam dar nosį į tai murkdyt? Geriau kitą kartą močiutei užsimint, kad norėčiau vieno ar kito daikto, t.y. užbėgt potencialiam nusivylimui už akių. Ir tai reikėtų su vaiku aptart, kur norų ribos. Nu bet nurodinėt, kad prieš pirkdama dovanas ji privalo su mažamečiu princu susitart...

Draugė mano vaiko prieš vieną gimtadienį paklausė, ko jis nori, tai gavo atsakymą - Xbox'o, o jei ne tai, tai tada kaip ir nieko daugiau nereikia. Nu tai gerai, kad aš girdėjau ir galėjau sukontroliuot pokalbį, o jei taip močiutei...? Ką jai daryt? Neit sveikint anūko, jei ant Xbox'o nesutaupė?

Man rodos, kad šitoje situacijoje Jūsų vaikas išmoko, kad jam galimas nesiskaitymas su kito žmogaus jausmais ir interesais, o praleido progą pasimokyt, kad ir tiesai sakyti yra n+k būdų, kiekvienas kurių turi skirtingas pasekmes tiek esamai situacijai, tiek joje dalyvaujantiems asmenims, tiek ateičiai



Verčiat save, nors viduje nenorit? Nereikia vest, nes SM mamos taip pasakė Reikia vest, jei esate tikra, kad Jūsų vaikui ir (arba) Jums darželio paslaugų reikia.
Vaikai jaučia tėvų netikrumą ir neužtikrintumą. Ir visom jiems prieinamom priemonėm bando tuo "sužaist".

Ne, vedu todėl, kad žinau darželio teikiamą naudą ir tikiuos, kad vieną dieną darželis jam pradės patikti-anksčiau ar vėliau. Matyt šiuos metus taip ir žaisim, o nuo kito rugsėjo visai dienai iškart. Netikiu, kad mano vaikas nedarželinis (sako yra tokių, bet nesu tuo tikra._

Kai mano vaikas pareiškia, kad nenori autis batų, kai einam į lauką ir dar prideda, kad eis basas, aš, puikiai pažinodama savo vaiką jam pasakau: "gerai, tik žinok naktį lijo ir lauke šlapia, tai sušlapsi kojas". Kai atidarius duris jis pamato balas ir šlapias plyteles, apsiauna batus ir patenkintas eina laukan. Taip, kartais vyksta derybos, kurios užtrunka, esam pavėlavę į autobusą dėl to, esam pakeitę planus, bet aš stengiuosi numatyti kelis žingsnius į priekį, nuspėti jo elgesį, nes kaip jau minėjau, savo vaikus mes gerai pažįstam ir žinom kaip jie sureaguos ir kaip pasielgs. Taip, tai nelengva ir atima laiko, bet mano manymu visada reikia rasti laiko vaikui paaiškinti kodėl reikia daryti vienus ar kitus dalykus, neužtenka pasakyti "reikia", reikia paaiškinti. O tam paaiškinimui nereikia 10min pamokslo, užtenka kelių žodžių, kuriuos vaikai girdi, oi kaip gerai jie girdi.

Taip, mes suaugę esam pagadinti ir ne visada vaikams rodom geriausią pavyzdį, bet bendraamžis irgi nėra geresnis pavyzdys, nes jis lygiai taip pat mokosi iš suaugusio. Ir jeigu grįžti prie darželio temos, tai darželyje vaikus auklėja taip pat suaugęs žmogus, kuris taip pat nėra tobulas, plius dar negali keikvienam vaikui skirti pakankamai laiko.
Beto, mano patirtis rodo, kad šeimos, kurios nusprendžia vaiką mokyti namie, kaip tik ir argumentuoja tuo, kad jie nenori jog jų vaikui būtų primetamos kažkokios tai ale visuomenės nustatytos taisyklės, kad vaikas nebūtų spraudžiamas į rėmus ir turėtų teisę pats planuoti savo užsiėmimus ir t.t.

Kalbant apie jūsų konkretų pavyzdį su dovana, tai manau nėra nieko blogo mokyti vaiką padėkoti už dovaną, nes mes dėkojam ne už konkretų daiktą, o už parodytą dėmesį, kuris, sutikit, visada yra malonus. Aišku, mokyti meluoti vaiką irgi nereikia, bet tiesą sakant man atrodo vienetai yra tokių šeimų, kuriose vėliau meluojama, kad oi oi, kaip patiko vaikui dovana, nu nedaro to žmonės. Man atrodo čia visai ne šitoje vietoje koncentruojamas dėmesys, nes kad ir kokia nevykusi dovana tai būtų, tai yra tik daiktas ir nereikia to daikto sureikšminti.
Taip pat nepamirškit, kad kiekvienas vaikas dar turi savo unikalias savybes, pvz. mano sesers vyresnėlė niekada manau nepasakytų žmogui į akis, kad nepatiko dovana ir ne todėl, kad ją kas šito mokytų, o todėl, kad ji nuo mažumės labai jautri mergaitė, labai dėmesinga kitiems ir visada labai pergyvena, jeigu jos elgesys arba pasakyti žodžiai užgauna kitą žmogų. Mano sūnus irgi labai panašus. Tai yra jautrūs vaikai ir tą jų jautrumą reikia saugoti ir puoselėti, nes būtent jie yra pirmieji, kurie nueina paguosti kitą, kai tas užsigauna, kurie nuoširdžai atsiprašo, nuoširdžiai dalinasi daiktais ir nelaukia nieko atgal už tai.

Nu tai tada tik kantrybės palinkėsiu

Mano mažiuko grupėje buvo toks berniukas, kuris pirmą pusmetį gal kas rytą baisiai verkdavo. Nu taip graudžiai, graudžiai, kartais net pasikūkčiodamas. Ir prie palangės atsistojęs ašarodavo lygiai tol, kol tėčio mašina už posūkio dingdavo. O tada būdavo atsitraukia, atsidūsta ir garsiai pareiškia - "nu va, nuvažiavo " - ir ramiai sau nueina žaist. Nebūčiau to mačiusi savom akim kelis kartus, nebūčiau patikėjus Nežinau, kodėl jis taip, bet iš šono žiūrint, tai tam tėčiui turėjo būt sunku, daug sunkiau, nei vaikui

Labai palinkėčiau pabandyti suprasti ir atsižvelgti į vaiko poreikius. Jeigu jis savo nepriaugo prie darželio, tai geriau tegul jis lieka namie dar metus. Tik svarbu Jums pačiai atrasti atsakymą, ar vaikas tikrai nepriaugo, ar kitos priežastys dėl ko nenori.

Savo vyriausia dukrą išleidau kai jai buvo 3.5 metų (nuo rugsėjo). Ji jautėsi emociškai nesaugi ir mačiau, kad jai labai blogai, nors darželis buvo labai geras. Atsiėmiau, išleidau po metų kai buvo 4,5. Šiandien labai džiaugiuosi tuo sprendimu. Ji jau didelė, tai tikrai galiu pažiūrėti atgal ir pasakyti, kad buvo teisingas sprendimas netraumuoti vaiko.

O mažiausioji išėjo neturėdama trijų metų ir buvo matyti labai didelis skirtumas, kad jos nenoras pradžioje buvo dėl adaptavimosi periodo. Po pusantro mėnesio jau viskas susitvarkė.

Beje su mažiuke kol kas visais klausimais pasiekiame susitarimą. Net mintis nekyla, kad kas nors turi vykti per prievartą ar tiesiog paliepus turi vykdyti, nes neturiu laiko tartis.

Su vyriausia dukra to nepavykdavo. Manau todėl, kad pati buvau daug jaunesnė ir atrodė, kad reikia bėgti skubėti, negi čia skirsi pusvalandį diskusijai ar galima žiemą eiti su vasariniais batais. Šalta, skubiai rengiamės ir taškas.

O jau auginant mažiukę paaiškėjo, kad vieną ar du kartus skyrus daugiau laiko susitarimui, paskui dauguma susitarimų pasiekiami lengvai ir greitai. Ir nėra taip, kad kas rytą turi skirti po 30 minučių deryboms kuo rengtis. Net minties tokios nėra. Pažįstu savo vaiką ir jau žinau ko reikia, kad pasiekti greitą susitarimą vienoje ar kitoje situacijoje.

Kadangi dėl visko susitariame su vaiku, tai ir tų nenorų nebūna tiek daug. Gal todėl, kad vaiko neverti, neliepi, o tariesi, tai žymiai mažiau noro aktyviai prieštarauti.
Gal kai paaugs bus kitaip, bet dabar (3 su viršum metų) problemų nėra, jeigu tariesi ir atsižvelgi į vaiko poreikius.

Cia jau jusu reikalas ir nuomone.
Nutylejimas yra tiesos nesakymas, o tai yra melo rusis. Vadinkim daiktus tikraisiais vardais.
Kur elgesys grazus ar kiauliskas vertina tik tas, kuris elgiasi,, Tai kiekvieno sventas pasirinkimas. Jeigu kitas vieno ar kito elgesio negali priimti, tai jau jo beda. Jei manau, kad kazkas mano atzvilgiu elgiasi kiauliskai (naudoju jusu zodyna), tai jau mano beda, jeigu nesugebu su tuo susidoroti, arba elgesi vertiinu kaip kiauliska, kai tuo tarpu taip besielgiantis visai to nenori, neturi tokios intensijos.
Labai lengva viska suskirstyti i balta/juoda, gera/bloga, mandagu/nemandagu, leisti/neleisti ir bla bla bla.
Jau pacioj pradzioj sakiau: nebandykim visko uzmauti ant vieno kurpaliaus!.

Būtent!!! Apie tai ir kalbu

Suaugusiems būna dienų, kai nenori eiti į darbus, ko norėti, kad vaikai kasdien būtų pasiruošę ir išsirikiavę prie durų su šypsenomis. Mes šeimoje tiesiog pasakome, kad eiti į darželį yra toks pats didelis darbas, kaip mamai ir tėčiui eiti į savo darbą. Kai tik anksčiau kuris galės atvažiuoti paimti, iš karto atvažiuosim ir paimsim, važiuosime namo jau kartu. Būtinai pasakom, kodėl čia taip smagu dražiuke: daug vaikų, visokių žaidimų, žaislų, sūpynių, ką gali žaisti ir panašiai. Šnekamės ir didelių bėdų, ožiukų šiuo klausimu neturime.