XXIII-ioji diena. Havana.Keliuosi ir einu pusryčiaut. Gaunu pusę skrebučio, omletą, iškeptą iš pusės kiaušinio (geriausiu atveju), kiek daugiau nei pusę stiklinės apelsinų sulčių ir puodelį puikios kavos (cukraus, tiesa, reikėjo paprašyti atskirai)

. Na bet koks viešbučio kambarys, tokių ir pusryčių reikia tikėtis, ar ne?
Šiai, paskutinei dienai, esu suplanavusi labai ilgą pasivaikščiojimą - keli kilometrai Malecon ir pasigardžiavimui Havanos kapinės (Cementerio de Cristóbal Colón). Specialiai planavau šitą pasibvaikščiojimą, kai liksiu viena, nes braidyti tarp antkapių patinka toli gražu ne visiems. O ir šiaip tokius atstumus vaikščioti nelabai kas pasirašo.
Diena prognozuojama šilta ir saulėta, su lietumi į vakarą. Apsivelku plonytę šilkinę suknutę, pasiimu fotoaparatą ir mažytį rankinuką, į kurį įsimetu polietileninį apsiaustą nuo lietaus. Lagaminą palieku tarnybinėse patalpose - iš kambario turiu išsikraustyti iki 12h, o mano skrydis kiek prieš vidurnaktį.
9 ryto. Nuo viešbučio durų toks vaizdas:


Zinot, man atrodo jei Tereza pagrobtu koks eskobaras ir paskambintu, jam butu nurodyta paciam gelbetis is situacijos.