Jezau, Elija, kaip nefainiai. kai pagalvoji, tie dvidešimtmečiai - dar visai vaikai... bet jei judviejų santykiai iš esmės yra geri, tai manau, jog galima įtikinti dukrą labiau savimi rūpintis.
kažkada, kai dariau savo teacher assistant kursus, sutikau vieną nuostabią moterį, kuri turėjo panašią bėdą, tik jos mergaitei buvo, berods, 17. ji (moteris) apie filmą "The secret" papasakojo. nežinau, gal tu apie tą filmą žinai, pabandyk apie jį su dukra pasikalbėti. mintys - jėga galinga.
aš pati daug "su galva" dirbu... kaip žinia, dėl to nepastojimo stogas važiuoja. bet man lengviau, man 30, turiu daugiau gyvenimi6kos patirties. iš esmės viskas mūsų galvose. bent jau aš taip galvoju. o ar vaistai - geriausias sprendimas? nebaisu, kad pripras, o paskui nebebus kelio atgal?kad ir kaip nusprestumėte gydytis toliau, linkiu dideliausios stiprybės. svarbiausia - žinote, suvokiate, jog depresija - joks neišsigalvojimas ar išsišikinėjimas ir jokia ne ponų liga. tai labai rimta.
Tai va ir sako kad ta paauglystes depresija iki 25 tesiasi.As isviso esu pries vaistus.Tik ji manes neklauso.Jau viena karta ja be vaistu istraukiau,dabar nesusisneku biski su ja.Ji pati issigandusi.
Nei tu atostogu noriu,nei nieko as noriu,kaip reikalai tokie.
Aciu uz palaikyma.