Sovietinio konclagerio spindesys ir skurdas

toks palyginimas vežtų gyvuliniuose vagonuose į mirtį ir kančią ir dabar atsivėrus sienoms ieškantiems savanoriško geresnio gyvenimo VAKARUOSE, šalyse kur raudonojo maro nebuvo ir todėl jos yra pažengusios toliau nei Lietuva, yra šlykštus. Jūsų žiniai niekas žmogumi neprasideda ir juom nesibaigia, yra tėvai, seneliai, proseneliai, kaip yra vaikai,anūkai, proanūkiai. Mes negalime gyventi taip, kad po mūsų nors tvanas lai stoja, ir skauda, ne kūną, o dvasią už tuos, kurie kentėjo gyvendami iki mūsų.


Niekas jų nepersekiojo, nes tokių nebuvo. O jei netyčia koks pasitaikydavo, tai greit išgydydavo, psichinių ligų skyriuje arba kalėjime. Esu girdėjusi iš pirmų lūpų apie tą gydymą ir beje visiškai neatgailaujančio žmogaus. Net nesuprato ką daro.


Aš mylėjau savo senelius, man skaudėjo už juos, kad taip ir negalėjo grįžti į Lietuvą, kad trėmė du kartus, nes buožėmis sugebėjo tapti ne tik čia, bet ir tremtyje. Antrą kartą nutrenkė be teisės grįžti į gimtinę. Už tai, kad buvo sąžiningi ir be galo darbštūs, kad negalėjo užsimerkti matydami švaistomus išteklius ir niokojimą.
Nepainioju vaikystės ir jaunystės nostalgijos su nostalgija sovietmečiui, taip kaip darote jūs.


bet.. Buvo viena teisybės forma sovietmečiu. Labai labai lojalūs irgi neišvengdavo tardymų, trėmimų bei pagreitinto susitikimo su Abraomu. Apsaugotas nebuvo nė vienas.


užtikrintumas dėl rytojaus gali būti tik zoologijos sode. Atneš ėdalo, išneš mėšlą, šiandien tas pats ir rytoj ir poryt. Problema iškiltų tik bankrutuojant zoologijos sodui. O laisvėje aišku kitaip, pats turi savimi ir savo vaikais pasirūpinti ir dar kitiems dalį savo pelno atiduoti.


Taip, bažnyčia buvo praktiškai pagrindinė vieta, kur galėjai atgauti dvasios ramybę ir stiprybę, kur galėjai atsikvėpti negirdėdamas komunistinių paistalų.

Jūsų labai nekorektiški palyginimai. Ir matote tik panašius į save. Pilnos parduotuvės pirkėjų, nes žmonės turi pirkimo galią, o pardavėjai turi ką pasiūlyti. Bažnyčiose pilna tikinčiųjų. sovietmečiu daugybė bažnyčių buvo arba uždarytos arba išniekintos, likusios tapdavo sausakimšos per šventes. Bandė komunistai atsikratyti tų buržuazinių prietarų, bandė atpratinti žmones nuo maisto, tikėjimo, šeimyninių santykių, bet dantis atkando.

Nežinau, gal truputi kiti metai buvo. Mama, pasakojo, irgi atsisakė eit į bažnyčią vaikų registruot, nei pamokų sumažino, nei kur perkėlė .
Ir nori pasakyt už komuniją nemokėjai? Mano vaiko klasiokai kai kurie eina, tai kunigas tiesiai šviesiai pasakė, kad po 20 eur vaikui ir dar kai į mišias eina reikia aukot. O krikštas kiek kainuoja? Santuoka? O laidotuvės? Lyg nieko negirdėjai? Lyg nemokėjai? Greit metai kai mamą palaidojom, tėvukas norėjo bažnyčios, tai laidojimo agentūroj klausėm kiek ten duot, sako pasakys, ir tikrai, nė klaust nereikėjo, nuėjom ten prie bažnyčios kontoron kažkokion, moteris sėdi, iš karto stafkę pasakė- 85 eur


Labai džiaugiuos už jus. Kol seneliai gyvi buvo, pas mus irgi tos tradicijos buvo, su šieno traukimu, burtais... Dabar susirenkam, kad susirinkt, eilinis susibėgimas, nieko šventiško. Nubanalintos tos šventės.


Ar jums nekeista, kad kunigų seminarija ir sovietmečiu sėkmingai veikė . Niekas jos neuždarė, kas norėjo tas stojo, aišku, juokingai, bent man, būtų atrodęs tas vaikinas, kuris nori kunigų seminarijon stot . Neteko pažint tokių . Tik kai studentės buvom, tekdavo netoli vaikščiot, tai stebėjomės, kad tokie gražūs bernai į kunigus eina. Priminkit, ar į armiją juos imdavo, gal klystu, bet lyg šnekėjo, kad ir stoja tam, kad armijos išvengt

TSRS juk buvo garsiai deklaruojama tikėjimo laisvė, todėl seminarija buvo, nors ir stebima saugumo per atstumą. Į armiją klierikų neėmė, bet teko pažinoti vaikinų, kurie stojo seminarijon jau atitarnavę, iš pašaukimo. Net jeigu ir blefavo kas, kad neimtų į armiją, ant tolimesnės karjeros buvo kryžius uždėtas. Mokykloms tokie pasirinkimai buvo tarsi prakeikimas, vis drebėdavo direktoriai, kad tik ne pas mus koks seminaristas atsirastų. Štai tau ir tikėjimo laisvė.

Buvo uždarytos seminarijos Vilniuje ir Varniuose, veikė tik viena Kaune, ir tai, klierikų buvo mažiau, po 1990m atgavus daug bažnyčių, kunigų trūko. Stojančius stebėdavo, būdavo pokalbiai su KGB.

Nustebsite, po šiai dienai mano draugė ir jos kaimynės tiek rūbus, tiek patalynes skalauja prūde (upė tolokai) ir rankomis gręžia. Ar kaimynės rankomis plauna nežinau, o draugė mano, tikiuosi, vis dar skalbia su mano atiduoda caro rūriko "feja" iš tarybinių laikų.

Kai turėjau ūkį ravėjau ir vaikams teko, na taip ne dėl šieno, tačiau pats darbas- ravėjimas ir gana nemažų plotų tai gi neikiek nepatobulėjęs. Ravėjimas buvo yra ir bus ravėjimas. Aišku, dabar galima purkšti, bet tai čia jau visai kita tema.

Vyras mano tarnavo Afganistane. Jam pasisekė, kažkam pasisekė mažiau, kažkam visai nepasisekė, bet nepastebėjau, jog jo mokyklinius ar studijų laikų prisiminimus kažkaip būtų pakeitusi tarnyba. Nesijautė jis kaip tai įpatingai nuskriaustas nei tik gryžęs, nei tuo labiau dabar.

nu nemokėjau. Paskui rinkome mokytojai dovanėlei ir gėlėms po 1 eurą.
Tėtį laidojo parapijos kunigas, jis iš principo neima. Na jam vat taip atrodo.

Per vaiko krikštynas nemokėjau, na, bet mūsų situacija ypatinga. Kadangi turėjau visokių klausimų dar dėl to, tai sutvarkė visus juridinius klausimus pats - reikėjo dokumentus iš kitur gauti. Labai palaikė, siūlėsi pagelbėti.

Šventėms, kaip ten bebūtų, suteikiame prasmę patys. Ir dar tai, kokias tradicijas (ir prasmes!) palaikome. Taip, aš irgi ilgiuosi vaikystės Kalėdų, kai važiuodavo naktį į Bernelių mišias tamsiais laukais. O va pusbrolis - ne. Jį pametė (jam nežinomoje) vietovėje naktį pusnyje. Bet dabar irgi laikomės tradaicijų. Ir kuriame savas.

Apie seminariją Seminaristai buvo griežtai atrenkami. Skaičius - ribotas. Jei neklystu - 10. Visai Lietuvai. Jei atras, kad nesi itin lojalus - nepriims. Jei pasirodysi, kad bendrauji su ivenuoliais arba jiems nepriimtinais kunigais - nepriims.
Pažįstamas kunigas pasakojo, kad dar 1987 metais, stojant, bandė šantažuoti, kad pasirašytų stukačiumi. Buvo iš anksto aptaręs su parapijos kunigu situaciją, sakė, kad kalba naktimis rišliais sakiniais, visvien prasikalbės.

Į seminariją primdavo retą be armijos.... Saugumas nepraleisdavo. Apie sveikatos stovį... jei netiko armijai - netiko ir seminarijai. Išskyrus pilnapadystę ir stiprią trumparegystę, man atrodo.

Šiaip jau pogrindinė seminarija ne iš gero gyvenimo atsirado. Ten mokydavosi tie, kurių nepriimdavo į legalią. Bet dirbti Lietuvoje jie negalėdavo, būdavo siunčiami į kt sovietų sąjungos vietoves.

Mano galva tikrai supainiojate vaikystės- jaunystės prisiminimus su ilgesiu sovietinei sistemai. Sovietmetis - santvarka , kuri okupacijos metu pakeitė vertybes, vykdę tautos genocidą ir t.t. Nemanau, kad ilgitės anos santvarkos, jau ir metai prabėgo, naturalu, kad žmonės gyvena dabartimi, bet yra tokia tema, kodėl gi neprisiminus to skaudulio. Grūto parkas irgi must be kaip pamoka ateities kartoms.

ta prasme tikiesi, kad tavo senas trantas vis dar dirba ir draugė neturi pasirinkimo kuo skalbti - modernia prieinama technika ar savo noru - rankomis?

škias jums tas ravėjimas neša pelną? ar ravite dėl to, kad kažkas iš šalies atims iš jūsų jūsų išgyvenimo šaltinį (nesusijusį su ravėjimu)?

Kaip manai, kaip jaučiasi tie, kurie buvo sunkiai sužeisti? grįžo įpratinti prie narkotikų arba pradėjo vartoti juos arba alkoholį nepakeldami potrauminio streso ?
Kaip jaučiasi šeimos tų, kurie negrįžo? taip pat ir iš 'taikaus gyvenimo armijoje"?

Nezinau ar jusu pavyzdys yra lygiavertis Karuses.

Na tarkim mano drauge nupirko mamami skalbimo masina, bet ji po siai diena skalbia rankomis, tiesa vonioje.

Tai zmogus pasirinkimas. Sie laikai ne sovietu, skalbimo masinas isties galima isgyti pradedant nuo naudjausiu ir moderniausiu, baigian padevetomis pigesnemis. Matyt jusu pazistamiem ne perdaugiausiai anu reikia, kaip ir drauges mamai.

Jus turite prievole raveti, kaip Karuses pvz.. Ar jus ravite tai ka pati suplanavote ir pasodinote? Skirtuma matote?

Tik nereikia pasaku, kad nekinta zmoniu psichika kai jiems reikia zudyti kitus zmones. Na ne visiem tai yra zuikio dainos, kaip tamstos vyrui, kuriam kaip nuo zasies vanduo, nuzude zmogu ar muse.
Tiesa pasakius man sunku jus suvokti, ta bejingumas artimam savo. Sorry, bet as nemanau, jog tai yra norma, kai berniukai yra siunciami zudyti i svetima sali, ginti svetimus interesus...

Mano prisiminimai. Iš jaunystės. Mano karjera prasidėjo nuo kino mechanikės darbo. Su Ukraina 5 siaurajuosčius filmus vakarais rodydavau. Kiekvieną mielą vakarą į mano seansą ateidavo mažas kaip spirgis vyriokas su odiniu lietpalčiu ir kepure. Lysdavo pas mane į aparatinę, išknisdavo visus filmų dokumentus, reikalaudavo atsiskaityti ką rodau. Papasakojau mamai, ta pamokė nesiginčyti, nešnekėti, parodyti visus dokumentus ir tiesiog nekreipti dėmesio. Aš tylėdama leisdavau jam pasiknisti. Pasiknisdavo, nerasdavo nieko, ko ieškojo, pasėdėdavo 10 min. ir išeidavo. Pirmus kelis mėnesius kiekvieną vakarą taip tikrino, paskui rečiau, kelis kartus per savaitę užeidavo. Bet visą laiką žinojau, kad esu stebima. Visus tuos metus, kol rodžiau filmus. Tai va tokia buvo ta sovietinė Brežnevo epochos "laisvė".

Man gaila močiutės, galiu tik įsivaizduoti ką ji jautė išvežta su būriu vaikų, du palaidojus, gaila labai, bet jei aš pradėčiau sakyti "kaip man trūksta tų mirusių tetų"- meluočiau. Nebuvo jų mano gyvenime, yra tik močiutės pasakojimas.

Nesakau, jog Jūsų jausenos niekinės. Tikiu, jog jos tikros, gilios ir negyjančios.
O mano tiesiog kitokios.


Matyt apie tokį patį vežimą močiutė pasakojo. Ją išvežė kai fronto linija artėjo prie Vilkaviškio, Šakių. Ji rodė kokį pasą gavo paskirties vietoje. Man įstriges žmogaus aprašymas pase. Plaukų, akių spalva užrašyta ir išmatuotas tarpas tarp akių (galiu klysti, gal ir kita veido dalis išmatuota, bet man rodos būtent tarp akių). Su vokišku ereliu, svastika.

Mama buvo gavusi pakvietimą į Vokietijos ambasadą, čia jau kai tas kompensacijas paskyrė, renginys koks tai buvo. Mamai bais patiko ambasadoje Vokietiją atstovavęs vyras, net kelias frazes vokiškai atkapstė iš smegenų klodų, o ir apie renginį gražiai prisiminė.


Jau tik nereikia prikabinti nostalgijos sovietmečiui. Ačiū

Vokiečiai bent garbingai pasielgė, nors dabartinė karta kaip ir neatsako už nacių piktadarystes . Ko nepasakysi apie Rusiją, nes tada SSSR kalta buvo, jie kaip ir ne prie ko. Bet Antrojo pasaulinio karo šlove, kaip savo pirmtakės, noriai naudojasi.