QUOTE(Bestygė @ 2016 04 01, 17:28)
Ne ant dusios lievai, o visa kratausi. Po 7val buvimo namie su vaikais kai pradejau kratytis, prigeriau raminamu, kol pradejo veikti, maniau kojas pakratysiu ir islekiau i miesta....o ka daryt?vienas kambarys.Nepasislepsi su savo mirimu nuo triuksmo, vaiku, vyro.Neprigulsi, nenumigsi. Dabar esam seneliu name, tai jauciasi, ka gali erdve. Vaikai zuja visur po nama, siunta, su senoliais pabendrauja. Tai iskart kitaip....Tik kad db su babute negaliu bendraut. Jos kontrole veda i drebuli. Bet su raminamais pakenciama.....Dieve, kuo as tapau?
O tai čia skaitos, kad ant dūšios gerai? Suprantu, kad tau labiau neramu, nei slegia. Nieko nedaryt naujo, turbūt, tą patį. Sakau, kad stebiuosi, kaip skirtingai pasireiškia panašios bėdos. Man ir filmas reikštų triukšmą, jau nekalbu, kad tada, kai labai slegia, ar labai neramu, tiesiog neįmanoma, kad man filmas rūpėtų. Ką ten filmas, į lauką išeit reik jėgų turėt ir pastangų bele kiek įdėt.
Bet sakė psichologė, kad kiti atvirkščiai - nenusėdi vietoj, kai neramu. Aš gūžiuos ir pavargstu nuo bet kokio judesio.
Vienumos ir ramybės norėjimą tikrai suprantu. Man atrodo labai gerai, kad tave kabina filmai, knygos, kaip supratau, ir kelionės, tikėjimas Dievu. Ragauji gyvenimą, nenuleidi rankų, kad ir kaip sunku.
Seneliai gerai. Ypač tokie, kurių vaikai nenuvargina per valandą. Nors tavo jau nėr maži. Gal po dar metų - kitų bus lengviau tau vien dėl vaikų? O va užaugs ir išvis lėksi laukais palaidais plaukais.

Papildyta:
QUOTE(off-line @ 2016 04 01, 23:42)
Jei vienam kambary su vaikais ir vyru reiktų pastoviai būt, tai nežinau, kas pasidarytų. Nevaldoma agresija ko gero. Ir finale išeičiau iš namų į bet kokią tylią palatą bet kokiam stacionare.
Į šulinį juos visus.
